TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Neveiklumu nuveikti darbai

2016 04 14 6:00

Prezidentė jau paskelbė naujojo Seimo rinkimų datą – jie įvyks šių metų spalio 9 dieną. Prasideda rinkimų kampanija, o dabartinei Vyriausybei liko dirbti pusmetis, neišvengiamai paženklintas, viena vertus, atsisveikinimu, kita vertus, naujų planų kūrimu ir pristatymu visuomenei.

Tačiau prieš laukiant naujų planų derėtų pažvelgti į šios Vyriausybės veiklą. Kaip derėtų ją vertinti?

Patinka tai kam nors ar ne, tenka konstatuoti, kad XVI Vyriausybė, vadovaujama premjero Algirdo Butkevičiaus, tapo tokiu ministrų kabinetu, kuriuo Lietuvos gyventojai pasitikėjo labiausiai per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją. Ankstesniais laikais žmonės, galima sakyti, nekęsdavo valdžios, o šiai Vyriausybei buvo lemta sulaužyti tokią tradiciją. Daugiausia tai lėmė ministro pirmininko populiarumas, jo gebėjimas kalbėti paprastiems Lietuvos žmonėms ir nekonfliktiškas būdas. Prisidėjo ir palankios aplinkybės – visų pirma, natūralus ekonominio ciklo augimo laikas, einantis po katastrofiškos 2008 metais prasidėjusios finansų krizės. Atėjo atoslūgis ir po Lietuvą sukrėtusios violetinės istorijos draskymųsi. Nenuostabu, kad didesnių akibrokštų nepateikusi, nors ir apsnūdusi Vyriausybė daugeliui pasirodė kaip tikra atgaiva.

Iš šios Vyriausybės jau pačioje pradžioje nelabai buvo ko tikėtis. Valdančiosios koalicijos lyderiai socialdemokratai į valdžią atėjo mojuodami kovos su konservatorių „siautėjimu“ vėliava, bet patys neturėjo ryškesnių planų ar idėjų. Ir dar jiems nepasisekė su koalicijos partneriais – Darbo partija bei „Tvarka ir teisingumu“. Abi šios partijos ganėtinai šešėliuotos, be to, visą kadencijos laiką daugiausia dėmesio skyrė kovoms dėl įžeistų ambicijų ir grumtynėms su teisėsauga. Tačiau jų reputacija per šį laiką tik dar labiau pašlijo.

Neveiklumas tapo firminiu šios Vyriausybės ženklu. Žinoma, keista, kad būtent tokia Vyriausybė galėjo mėgautis gyventojų parama – nebent filosofiškai tektų pripažinti, kad geriau nieko nedaryti, nei daryti ką nors netinkama. Pavyzdys čia galėtų būti mokesčių sistema: socialdemokratai laimėjo rinkimus talžydami konservatorius dėl vadinamosios naktinės mokesčių reformos, tačiau jokių esminių mokesčių sistemos pataisų nepadarė.

Žinoma, patys valdantieji gali girtis atlikę istorinius darbus – įvedę eurą, pastatę suskystintų gamtinių dujų terminalą. Tai svarbūs darbai, tačiau juos derėtų vertinti kaip ne vienos Vyriausybės veiklos rezultatą. Šauktinių kariuomenės sugrąžinimas taip pat buvo šios Vyriausybės darbas, tačiau taip jau susiklostė, kad daugiau ryžto būtų prireikę neįvesti šauktinių kariuomenės, negu ją įvesti. Daugiabučių renovacija prieš kurį laiką buvo tapusi bene didžiausiu konservatorių Vyriausybės fiasko. Dabartinė Vyriausybė renovaciją išjudino, tačiau kažin ar tai galima vadinti tikru proveržiu.

Daugumoje sričių pokyčių nepasiekta. Tiesa, Lietuvos ekonomikoje būta teigiamų dalykų: bendrasis vidaus produktas (BVP) augo, Lietuvos įmonės palyginti neblogai prisitaikė prie naujų sąlygų užsiveriant Rusijos rinkai, pernai ūgtelėjo tiesioginės užsienio investicijos. Tačiau Vyriausybės nuopelnas tik tas, kad ji aktyviai netrukdė pozityviai įvykių eigai. Augant ekonomikai padidinta minimali alga, bet darbo užmokesčio atsilikimas, palyginti su kaimynėmis valstybėmis, nesumažėjo.

Deja, šių laikų pasaulis primena Lewiso Carrollo aprašytas Raudonosios karalienės lenktynes: būtina itin sparčiai bėgti, kad išlaikytum bent tą pačią poziciją. Lietuva apsamanojusi – atitinkamas ir daugelio vietos ir tarptautinių ekspertų vertinimas. Europos Komisijos apžvalgoje, Tarptautinio valiutos fondo misijos išvadose, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos atstovų vertinimuose kartojamos labai panašios įžvalgos ir reiškiamas nusivylimas dėl įstrigusių Lietuvos reformų. Būdinga, kad apatijos sukaustyti valdantieji į tai net nereaguoja.

Su euro įvedimu pasiektas paskutinis ambicingas bendranacionalinis tikslas. Dideli ir sudėtingi euroatlantinės integracijos tikslai dominavo Lietuvos politinėje darbotvarkėje nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, bet dabar teliko įprastas gyvenimas. Jame nebėra ryškių ir aiškiai įvardijamų uždavinių, kurie tarsi kylančios pakopos vestų į išsvajotą tikslą.

Paradoksalu, kad apsnūdusi Vyriausybė savo neveiklumu sugebėjo nuveikti didelį darbą: užvertė svarbios Lietuvos epochos puslapį. Pasiekus svarbiausius tikslus prasidėjo naujas laikotarpis, reikalaujantis aiškaus pačios Vyriausybės požiūrio į reformas, į šalies pažangą. Šio egzamino išlaikyti nepavyko. Vyriausybė užfiksavo tokią padėtį, kai biurokratinės inercijos ir iškreipto prisitaikymo prie nevykusių sąlygų jėgos daug kartų viršija politinės valios jėgą. Tiesa, tokia padėtis daug kam patogi, bet jos suteikiama „ramybė“ yra ydinga.

Pateiksiu tiek vieną pavyzdį. Darbo užmokestis Lietuvoje gerokai mažesnis nei kaimynėse valstybėse, bet gyventojų išlaidos nenusileidžia kaimynams ir netgi pranoksta jų rodiklius. Žinomi dalykai – tai lemia šešėlinė veikla, darbo užmokestis vokeliuose, mokesčių sistemos spragos. Gyventojai, kaip matome, prie to prisitaikė. Regis, „gerai“ yra ir išvengiantiems mokesčių darbdaviams, ir didesnius atlyginimus gaunantiems darbuotojams, tačiau labai keista, kad tokią „ramybę“ geru ženklu laiko Vyriausybė ir net neformuluoja tikslų pakeisti padėtį. Tačiau tikroji padėtis yra tokia, kad darbo užmokestį vokeliuose gaunantys žmonės visada liks vargšų vargšai, o šešėlyje nugrimzdęs verslas bus plėšrus, nesieks pažangos, visą laiką tik didins korupcijos šešėlį. Tad kokia tai „ramybė“?

Lietuvos BVP vienam gyventojui jau didesnis nei Estijoje, o atlyginimai trečdaliu mažesni. Didele dalimi taip yra todėl, kad Lietuvoje tik trečdalis BVP perskirstomas per valstybės biudžetą, nors mokesčiai Lietuvoje nėra mažesni nei Estijoje. Esant tokioms sisteminėms bėdoms viešasis sektorius neišbris iš skurdo, vidurinė klasė nesiformuos. Deramo dėmesio taip ir nesulaukia opiausios Lietuvai skurdo, atskirties problemos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"