TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Neverta ieškoti juodos katės tamsiame kambaryje

2011 08 24 0:00

Ypač kai jos ten nėra, arba Atsakymas prof. Vytautui Landsbergiui opozicinio leidinio "Beloruskij partizan" tinklaraštyje.

Ru.delfi.lt buvo išspausdintas V.Landsbergio straipsnis "Didelis žaidimas, prastoki žaidėjai" (lietuviška versija publikuota Alfa.lt rugpjūčio 13 dieną - red.) apie tai, kad Lietuva atskleidė žmogaus teisių gynėjo Alesio Beliackio banko sąskaitas Baltarusijai. Perskaičiusi supratau, jog vis dėlto turėčiau paaiškinti tam tikrus momentus, kad liautųsi Lietuvos politikų spekuliacijos.

Pirmoji politinė spekuliacija

V.Landsbergis šio politinio skandalo organizatoriumi (nepatikėsite) įvardijo... Rusijos valdžią. Esą ji turėjusi tikslą prigesinti kitą politinį skandalą: "Be abejo, jį galėjo paskatinti Rusijos valdžiai nepalanki M.Golovatovo paleidimo afera, kurios skandalui neutralizuoti paprastai įjungiamas kitas skandalas."

Neverta prisidenginėti Rusija ten, kur ja net nekvepia.

Pirmiausia Rusija taip pat sėkmingai teikdavo finansinę informaciją apie baltarusių opozicijos veikėjus. Prieš metus Smolensko mokesčių inspekcija Baltarusijos prašymu išdavė finansinę informaciją apie nepriklausomą laikraštį "Vitebskij kurjer", kuris buvo priverstas dirbti ir spausdintis emigracijoje. Kaip tik prieš Baltarusijos prezidento rinkimus 2010 metais - dėl to per visą rinkimų kampaniją leidiniui teko ilgai ir sudėtingai bylinėtis dėl esą nesumokėtų mokesčių. Tad jei A.Beliackio sąskaitų išdavimą inspiravo Rusijos specialiosios tarnybos, tai kuriems galams jiems reikėjo taip verstis per galvą dėl "Vitebskij kurjer"?

Kita vertus, lietuviams nederėtų apsimesti, kad istorija su A.Beliackiu - tragiškas atsitiktinumas. Tai, kas Lenkijai yra tragiškas atsitiktinumas, Lietuvos Vyriausybei - įsisąmoninta ir tikslinga politika. Bent jau pastaruosius trejus metus.

Žinau, ką kalbu: pilietinė organizacija "Naš dom" ("Mūsų namai") nuo 2009 metų Vilniuje oficialiai nuomojasi biurą, moka už komunalines paslaugas. 2010 metų liepą žmogaus teisių gynėjai sutarėme surengti susitikimą Vilniuje. Nors pastaraisiais metais oficialiai buvo sudaryta nuomos sutartis, užsakyti viešbučiai, nors pasirengta susitikimui, pateikta pluoštas reikalingų dokumentų, Lietuvos ambasada Minske nerado "pakankamų pagrindų", kad Baltarusijos žmogaus teisių gynėjams būtų išduotos vizos. Ką čia ambasada! Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM), į kurią skambinau, taip pat tokių "pagrindų" nerado. Suprantu, kad Lietuvos valdžiai Baltarusijos žmogaus teisių gynėjų susitikimai nereikalingi. Kur kas maloniau ir svarbiau išduoti Lietuvos vizą (pakankamai pagrindų atsirado be problemų!) Europos Sąjungoje (ES) nepageidaujamiems asmenims - teisingumo viceministrei Alai Bodak, Aukščiausiojo Teismo teisėjui Aleksejui Rybakovui, kitiems baltarusių valdininkams. Tikriausiai baltarusių valdžios atstovų argumentai Lietuvos URM gerokai svaresni nei žmogaus teisių gynėjų.

Tačiau tai nėra istorijos pabaiga. 2010 metų liepą mane labai stipriai paveikė Lietuvos ambasados Baltarusijoje darbuotojų požiūris į baltarusių demokratus: maža to, kad buvo atsisakyta išduoti mums vizas, daryta viskas, kad būtų sužlugdytas susitikimas Vilniuje. Tokio įžūlumo senokai neteko patirti net iš baltarusių valdininkų. Visą savaitę kasdien Lietuvos ambasados konsulė neįprastu lietuviams vardu Liuda reikalaudavo vis naujų ir naujų dokumentų vizai gauti. Viršūne tapo reikalavimas, kad visi žmogaus teisių gynėjai parašytų įgaliojimus vienam asmeniui. Kitą dieną jau pareikalauta, kad būtų pristatytas dar vienas dokumentas - kiekvieno asmens atskirai. Nors žmonės, parašę įgaliojimus, jau buvo išsivažinėję.

Galite įsivaizduoti, kokių nuostolių patyrė mūsų organizacija, turėjusi apmokėti 20 žmonių pragyvenimą savaitę Minske? Buvome šokiruoti tokio elgesio. Vėliau šią situaciją aptarinėjau su kitų žmogaus teisių gynėjų organizacijų atstovais. Jie visai nenustebo, nes su Lietuvos ambasados darbuotojų šiurkštumu, įžūlumu jau irgi susidūrę.

Pridursiu, kad Baltarusijos žmogaus teisių gynėjai savo susitikimus užsienyje rengia ne iš gero gyvenimo. 2011 metų balandžio 19 dieną organizacija "Naš dom" surengė susitikimą Minske. Pasekmės: 18 suimtųjų, 4 asmenys gana ilgai sėdėjo kalėjime. Pone Landsbergi, asmeniškai kviečiu jus dalyvauti būsimajame mūsų organizacijos susitikime Minske ir pačiam patirti, koks malonumas, kai koks nors smogikas iš visų jėgų daužo per veidą ir pasimėgaudamas pasakoja, kaip būsite prievartaujamas netradiciniu būdu? Koks malonumas, kai ištisomis paromis neleidžia miegoti, gerti, valgyti ir net atsisėsti? Aštrių pojūčių ir prisiminimų garantuoju visam gyvenimui.

Pone Landsbergi, nejaugi Rusijos specialiosios tarnybos verčia Lietuvos ambasadą Baltarusijoje šiurkščiai elgtis su baltarusių žmogaus teisių gynėjais ir žlugdyti jų susitikimą Lietuvoje? Nejaugi dėl Rusijos specialiųjų tarnybų klastos ir sąmokslų Lietuvos ambasada lengvai "štampuoja" vizas nepageidaujamiems ES Baltarusijos valdininkams? Ajajajai, kokios bjaurybės tos rusų specialiosios tarnybos!

Antroji politinė spekuliacija

Ponas Landsbergis stebisi, kodėl gavusi informaciją vasario mėnesį Baltarusijos valdžia taip ilgai delsė? Jo žodžiai: "Turim antai nuo vasario pasidėję kortą prieš žioplą Lietuvos Vyriausybę, tai kada išmetam ant stalo? - dabar!"

Paaiškinsiu: nors Baltarusijos valstybės sistema specifinė, net ji paiso biurokratinių procedūrų. Mokesčių inspekcija negalėjo iškart pasinaudoti duomenimis, gautais vasarį, dėl paprastos priežasties: mūsų krašte metų mokesčių deklaracijos pateikiamos iki kovo 1 dienos, tada iki gegužės 1 dienos jas galima tikslinti. Todėl mokesčių inspekcija negalėjo reaguoti iki birželio 1 dienos, nes turėjo laukti, ar nebus A.Beliackis netikėtai išsiuntęs deklaracijos papildymo kaip tik birželio pirmąją.

Laiškas A.Beliackiui (kaip, beje, ir man), raginantis atsiskaityti apie pajamas užsienio valstybėse, atėjo birželio viduryje. Vadinasi, jis buvo išsiųstas kaip tik mėnesio pradžioje. Skaičiuokite patys, viskas sutampa.

Kodėl A.Beliackis suimtas ne birželį, o rugpjūtį? Tai irgi paprasta: gavusi atsakymą iš Lietuvos, Baltarusijos valdžia įgijo formalų pagrindą pateikti paklausimą Lenkijos generalinei prokuratūrai. Visi žinome, kad paprastai Lenkija suteikia tik informaciją, susijusią su baudžiamosiomis bylomis. Taigi, pone Landsbergi, Lietuva šiuo atveju "pakišo" Lenkiją. Spręskite patys, juk tie du mėnesiai - normalus terminas apsikeisti informacija tarp dviejų valstybių. Aš dar pridurčiau: taip pat stebina, kad A.Beliackis areštuotas rugpjūtį, o ne rugsėjį ar spalį. Akivaizdu, kad Baltarusijos valdžia labai skubėjo.

Trečioji politinė spekuliacja

V.Landsbergis stebisi, kodėl A.Beliackis, žinodamas, kad jį gali suimti, nepabėgo iš Baltarusijos?

O aš nesuprantu, kodėl ponas Landsbergis dėl to stebisi. Galbūt kai kam iš ES, prisižiūrėjusiems Baltarusijos televizijos, atrodo, kad kiekvienas baltarusių demokratas miega ir sapnuoja, kaip gauti politinį prieglobstį Lietuvoje? A.Beliackis pasiliko Baltarusijoje, nes jis myli savo tėvynę. Gal tai ir keista Lietuvos politikams, bet priežastis būtent tokia. Ir dar jis suprato: jei nesustabdys prieš keletą metų prasidėjusios Lietuvos išdavystės, jau rytoj pavojus grės ne jam vienam, o šimtams žmonių. Jis pasiaukojo, žiauri auka gula ant Lietuvos Vyriausybės ir politikų sąžinės.

Beje, apie Lietuvos politikų elgesį. Milicininkas Dinas Linkus, Gedimino sūnus, prieš keturis mėnesius mane mušęs ir grasinęs prievarta, yra lietuvių tautybės. Paskambinau Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkui Emanueliui Zingeriui, teiraudamasi, ką daryti, kad į ES nepageidaujamų asmenų sąrašą būtų įtrauktas ir lietuvių kilmės baltarusių milicininkas D.Linkus. Žinote, pone Landsbergi, kur mane nukreipė ponas Zingeris? Nepatikėsite: į Lietuvos URM. Tą pačią URM, kuri neišduoda vizų Baltarusijos žmogaus teisių gynėjams, bet jas suteikia ES nepageidaujamiems Baltarusijos valdininkams. Nors tiek gerai, kad nepasiuntė pas Baltarusijos vidaus reikalų ministerijos generolą Anatolijų Kulešovą, kuris lig šiol giriasi ginklu išvaikęs taikią 2010 metų gruodžio 19 dienos demonstraciją. Visai nenustebčiau, jeigu baltarusių milicininkui D.Linkui Lietuvos ambasada Baltarusijoje jau įklijavo vizą į pasą.

Kad ir kaip tikintų V.Landsbergis, jog "mes, dėl savo istorinės patirties kai ką geriau suvokiantys", o išeina priešingai: nepanašu, kad Lietuva iš viso stengtųsi suvokti situaciją. Istorinė patirtis Lietuvos nieko neišmokė arba ji sėkmingai pamiršta. Mums neužtenka, kad kažkas Lietuvoje žada visokeriopą tarptautinę pagalbą A.Beliackiui. Mums nepakanka atsiprašymų ir pažadų, kad tai daugiau nepasikartos. Baisiausia jau įvyko - žmogus kalėjime ir, tikėtina, ilgam. Dar žiauriau yra tai, kad Lietuvos Vyriausybė tai padarė sąmoningai ir tyčia. Turėkite drąsos bent tai pripažinti...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"