TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Niaurųjį Rusijos rugpjūtį išgyvenant...

2008 08 08 0:00

Sako, esama nelaimingų skaičių, nelaimingų savaitės dienų (kas bent juokais nekrūpčiojo 13-ą mėnesio dieną, jei ši dar sutapdavo su penktadieniu?)... Rusijos žmonės ne be pagrindo galėtų tvirtinti, kad esama ir nelaimingų mėnesių. Toks Rusijai galėtų būti rugpjūtis.

Štai keletas sutapimų:

1991 metų rugpjūčio 19-ąją Maskvoje prasidėjo priešgorbačiovinis pučas;

1998-ųjų rugpjūčio 17 diena - ekonominės krizės arba defolto, skaudžiai atsiliepusio ir Lietuvos ekonomikai, pradžia;

2000 metų rugpjūčio pradžioje įvyko povandeninio laivo "Kursk" tragedija, kai vandenyno gelmėse, nesulaukę pagalbos, užduso 118 jaunų vyrų;

2008 metų rugpjūčio 3 dieną mirė viena iškiliausių XX amžiaus ne tik Rusijos, bet ir pasaulio asmenybių, rašytojas, publicistas, istorikas Aleksandras Solženicynas.

Ši netektis dar neišgyventa, neišmąstyta. Bet jau dabar aišku, kad ypač skaudžiu aidu ji atsiliepė tiems, kurių jaunystė ir branda praėjo po kruvinojo kūjo ir pjautuvo ženklu. Tai homo sovieticus kartai vienodai stiprų poveikį darė tiek A.Solženicyno kūryba, tiek jo gyvenimas ir nuosekliai bekompromisė, bebaimė dvasia, laisvo žmogaus pozicija. Nedaug kas turėjo jėgų sekti juo, bet žavėtis - o, taip! Tokių buvo tūkstančiai...

Kai kurie ne visa, ką rašė ar darė A.Solženicynas, ypač pastarąjį gyvenimo dešimtmetį, vertino vienodai teigiamai.

Rašytojas nugyveno ilgą, labai turiningą ir permainingą gyvenimą. Jo pažiūros kito kartu su besikeičiančia Rusijos istorija. A.Solženicyno kūryboje prieš tai, kai jis buvo ištremtas iš SSRS, dominavo žmogaus ir valstybės santykiai, totalitarinės valstybės naikinamos laisvos dvasios konfliktas su valdžia, ir ši tema buvo besąlygiškai priimtina, gyvybiškai svarbi visiems laisvę branginantiems socialistinio lagerio kaliniams, kad ir kokios jie būtų tautybės ar religinių įsitikinimų.

O jau kai sugrįžo iš tremties į palyginti laisvą Boriso Jelcino Rusiją, rašytojo pasaulėžiūroje ir kūryboje ėmė dominuoti išimtinai Rusijos ir rusiškumo, rusiškos dvasios ugdymo problemos. Jis, visa siela ir kūnu nekentęs SSRS kaip komunizmo ideologijos bastiono, lygiai taip pat aistringai nepritarė daugiatautės Rusijos didžiavalstybės ("deržavos") byrėjimui... Neatsitiktinai prieš pat sugrįždamas A.Solženicynas paskelbė traktatą "Kaip mums sutvarkyti Rusiją" ("Kak nam obustroit Rossiju"), o paskui mėgino narplioti ir skaidrinti (kaip jis pats tikėjosi, beje, ne itin sėkmingai...) painią rusų ir žydų santykių istoriją.

Ar tai blogai? Ar blogai, kai vienas iškiliausių savo epochos rusų rūpinosi šalies, savo valstybės ateitimi, o ne kūrė abstrakčius projektus apie viso pasaulio pertvarką? Juk kiekviena tauta didžiuojasi savais patriotais, kurie savo kraštą myli ne tik žodžiais, bet ir darbais?!

Vienareikšmio atsakymo, deja, nerasime, nes, viena, valstybė valstybei nelygi, skirtingi būna jų tikslai ir poveikis kitų tautų istorijai bei likimui... Skirtingose ne tik karinio, bet ir moralinio fronto linijos pusėse, pavyzdžiui, stovėjo (ir žudė vienas kitą) nacistinės Vokietijos ir Anglijos patriotai: pastarieji, gindami savo šalį, kartu gynė ir kitas nacių puolamas tautas...

Antra, pati Rusijos valstybė savo istorijoje spėjo pabūti ir ambicingų kunigaikštukų draskoma rytų slavų genčių samplaika, ir daugiataute monarchine imperija, ir "laisvųjų respublikų" lageriu, ir demokratinės federacijos parodija. Todėl svarbu išsiaiškinti, apie kokią būtent Rusiją svajojo, kaip ją norėjo sutvarkyti A.Solženicynas savo gyvenimo saulėlydžiu.

Kaip pamename, tikros laisvės oro Rusijos žmonės įkvėpė pirmosios B.Jelcino prezidentinės kadencijos laikotarpiu, o kaip tik šios Rusijos A.Solženicynas nesuprato, nepriėmė, atmetė. Jam, tiek nukentėjusiam nuo sovietinio KGB, arčiau širdies buvo KGB augintinio Vladimiro Putino įvedama "tvarka" ir buvusios imperijos atkūrimo vizija. O jau tokio A.Solženicyno savo ruožtu nebesuprato ir nepriėmė dar nesunaikinta demokratinė Rusijos visuomenės dalis, jaunystės principams ištikimi žmogaus teisių gynėjai ir daugelis ukrainiečių bei baltarusių, kuriuos A.Solženicynas norėjo laikyti neatskiriama rusų nacijos dalimi... Teko girdėti kai kurių rusų disidentų karčius komentarus, jog V.Putino kuriama Rusija ir yra A.Solženicyno vizijos įkūnijimas.

Tad į klausimą, ar blogai, kad A.Solženicynas antrąją gyvenimo pusę nukrypo į rusiškąjį nacionalizmą, galima būtų atsakyti taip: daugeliui save patriotais laikančių rusų toks Solženicynas, matyt, artimesnis ir priimtinesnis nei knygų "Gulago archipelagas" ar "Pirmajame rate" autorius.

Tačiau Rusijos imperijos priespaudą kentusių ar tebekenčiančių tautų atstovams vargu ar sužadins šiltus jausmus buvusi ar būsima didžiavalstybė ir jos architektai, tarp kurių draugiškai pečius surėmė ir kagėbistai, ir jų persekioti bei kalinti žmogaus teisių ir laisvės gynėjai.

Rusijos didybės emocinis pagrindas visais laikais buvo (ir tebėra...) kitų tautų pažeminimas, jų laisvo apsisprendimo nepaisymas. Tačiau tokia kitų tautų padėtis Rusijoje vėlyvajam A.Solženicynui atrodė natūrali, išskyrus Baltijos šalių tautas, kurių jis vis dėlto nelaikė neatskiriama Rusijos dalimi...

Turint galvoje tokią paskutinių gyvenimo metų A.Solženicyno pažiūrų evoliuciją, mistika ima atsiduoti ir jo mirties data. Juk rugpjūtis vienu juodžiausių mėnesių posovietinės Rusijos biografijoje tapo ne dėl dievų kaprizo: jam tokią niaurią karmą iš visų jėgų "kūrė" dabartinės Rusijos pirmtakė SSRS.

Prisiminkim:

1939 metų rugpjūčio 23 dieną SSRS su nacių Vokietija pasirašo vadinamąjį nepuolimo sutartį ir pasidalija Vidurio Europą. Tuo prasideda ir Lietuvos valstybės nepriklausomybės pabaiga...

1968 metų naktį iš rugpjūčio 20-osios į 21-ąją SSRS vadovaujamos ir liepiamos Varšuvos sutarties karinės pajėgos krauju užlieja "Prahos pavasarį"...

Tad kas gali paneigti, jog būtent šių SSRS imperijos įvykdytų nusikaltimų nekaltos aukos vis dar tebesišaukia Dievo bausmės SSRS teisių perėmėjai Rusijos valstybei, federacijai savo forma ir imperijai savo turiniu, jos ne(savi)kritiškiems patriotams?

A. Solženicynas nekentė SSRS. Bet jis labai mylėjo Rusijos valstybę. Mylėjo labiau negu laisvę!

Tebūnie mirusiajam lengva Rusijos rugpjūčio saulės įkaitinta žemelė... O gyviems jo tautiečiams tepavyksta atmelsti niauriąją rugpjūčio "karmą"...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"