Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Norėti ar nenorėti taisyklių besilaikančių tarnautojų?

 
2017 04 28 6:00

Svarbu prisiminti, kad iki šios Vyriausybės kadencijos visais atkurtos nepriklausomybės metais premjerai dažniausiai atstovaudavo tik dviem politinėms jėgoms – konservatoriams ir socialdemokratams. 

Net tuomet, kai Darbo partija 2004 metais laimėjo daugiausia mandatų Seime, ministru pirmininku vis tiek buvo paskirtas socialdemokratas Algirdas Brazauskas. Vienintelė išimtis – 2000-aisiais apie pusmetį dirbusi ir nespėjusi labai daug ko pasiekti Rolando Pakso „Naujosios politikos“ koalicijos Vyriausybė. Iki pastarųjų rinkimų Lietuva buvo valdoma elito, susiformavusio dar Sąjūdžio laikais. Šis elitas, nepaisant tam tikrų jo trūkumų, atvedė mus į taikią nepriklausomybę. Tuo gali pasigirti nedaugelis posovietinių šalių. Tačiau šis žygdarbis neįrodo, kad esama pakankamai kompetencijos spręsti interneto amžiaus ir Šengeno sutartimi atvertų sienų keliamus iššūkius Lietuvos visuomenei.

Tai, kad ketvirtį amžiaus palaikėme vieną elitą, nepaisydami greitai išryškėjusių ir nuolat gilėjančių mūsų visuomenės ydų – emigracijos ir pajamų nelygybės, pagal kurių rodiklius lenkiame pačių mūsų dažnai pašiepiamas Rumuniją ir Bulgariją, vis dėlto rodo, jog esame paklusni ir taisyklių besilaikanti visuomenė.

Naujoji Vyriausybė vis dar dirba ne ilgiau nei R. Pakso Vyriausybė, ir kol kas išlieka intriga, ar dabartinė koalicija išsilaikys ilgiau. Galutiniai sprendimai dėl daugelio žadėtų reformų – švietimo, valstybės tarnybos, valstybės įmonių, net alkoholio kontrolės – taip pat dar nepriimti. Tačiau vis tiek galime kalbėti apie visuomenės sugyvenimo taisykles. Regis, taisyklės, kurias kūrėme nuo 1990 metų, nebeatitinka daugumos piliečių įsivaizdavimo, kaip turėtų gyventi Lietuvos visuomenė.

Taisyklės dažnai yra pamokų, kartais – skaudžių, rezultatas. Visi žinome, kad negalima plikomis rankomis traukti maisto iš orkaitės ar kišti virbalų į elektros lizdus, ir to mokome vaikus. Tai taisyklės, kurių laikomės nuolat ir nė negalvojame laužyti. Nes galbūt patiems teko patirti nemalonių elektros šoko ar nudegimo pasekmių, arba vaikystėje mums buvo labai įtikinamai paaiškinta, kad laikytis tokių taisyklių yra itin naudinga – jos apsaugo mus nuo gamtos dėsnių keliamų pavojų.

Visuomenės taisyklės yra ginamos žmonių, o jie, skirtingai nei gamtos dėsniai, yra lankstūs, gebantys keisti nuomonę. Taigi su visuomenės taisyklių sergėtojais kartais galime pasiderėti, ir tai nėra blogai. Visi brandūs žmonės turi pereiti taisyklių laužymo ar abejojimo jomis etapą. Vaikystėje ir paauglystėje turime bandyti ribas to, kas leidžiama, ir to, kas negalima. Tai mūsų pareiga, kitaip amžinai liktume vaikai, laukiantys patarimų, ką daryti mums nežinomose situacijose. Bet kai kurios taisyklės yra labai svarbios, arba bent jau taip atrodo įtakingiems žmonėms. Tuomet kuriame įstatymus ir didžiulę biurokratiją jiems įgyvendinti. Tik bėda ta, kad nors visuomenė keičiasi lėtai, įstatymais įtvirtintos taisyklės gali keistis dar lėčiau. Ir piliečių nepasitenkinimo ugnyje dažnai atsiduria ne taisyklės ar jas nustatantys politikai, o jas įgyvendinantys valstybės tarnautojai. Tad didelės reformos dažnai paliečia ir valstybės tarnybą.

Dabartinė Vyriausybė daugiausia kalba apie lankstumą ir talentų pritraukimą į valstybės tarnybą. Tačiau lanksti ir talentinga tarnyba privalo turėti dar vieną savybę, apie kurią kalbame mažiau. Priežastis, kodėl daug kur Europoje tarnautojai įdarbinami ne pagal įprastus darbo santykius reglamentuojančius įstatymus, o pagal specialias papildomas darbo saugumo ir socialines garantijas suteikiančias taisykles, yra ta, kad valstybės tarnautojai turi būti kiek įmanoma apsaugomi nuo korupcijos, grasinimų susidoroti, kitokios išorės įtakos. Tarnautojai turi būti lojalūs valstybei, o valstybė turi būti suprantama kaip įstatymai. Ši teisinės valstybės (vok. Rechtsstaat) inovacija, XVII amžiuje užgimusi tokiose šalyse kaip Švedija, Vokietija ir Nyderlandai, šių šalių visuomenėms sukūrė neregėtą gerovę, kurios pavydime iki šiol.

Regis, taisyklės, kurias kūrėme nuo 1990 metų, nebeatitinka daugumos piliečių įsivaizdavimo, kaip turėtų gyventi Lietuvos visuomenė.

Lietuvoje nesame aptarę šios svarbios aplinkybės. Valstybės tarnybos lankstumas, inovatyvumas, orientavimasis į rezultatą ir piliečius bei visi kiti dalykai, kurių iš jos laukiame, neprieštarauja lojalios tarnybos idėjai. Jei, siekdami sukurti mažą, „liekną“, gerai apmokamą ir talentingą valstybės tarnybą, nesuteiksime tarnautojams garantijų, kurios jiems leis negalvoti apie tai, kur reikės dirbti kitąmet, kaip išmokėti paskolą ir leisti vaikus į mokslus, galime sukurti tai, ko visai nesitikime – valstybės lotynizaciją. Vietoj Švedijos pavyzdžio galime gauti kažką, kas labiau primena Argentiną. Ir kalbama čia ne apie klimatą. Tarnautojų lojalumas įstatymams kuria teisinę valstybę. O tarnyba, orientuota į rezultatus, bet be lojalumo, kuria teisininkų valstybę, kur savo pasiekia tie, kurie gali susimokėti už teisines paslaugas. Yra didelė rizika, kad matydami du valstybės tarnybos organizavimo idealus – lojalumą ir lankstumą kaip alternatyvas, paneigiančias viena kitą, galime sukurti visai ne švediško ar vokiško pavyzdžio visuomenę.

Mantas Bileišis yra MRU viešojo administravimo mokslininkas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"