TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Nugalėtojai ir pralaimėjusieji

2012 07 05 6:00

Su kiekvienais rinkimais iškyla nauja politinė jėga, pretenduojanti patekti į Seimą. Tai logiškas lietuviškojo politinio proceso padarinys: jeigu valdžioje esančios partijos nuolat nenuviltų rinkėjų, naujokai tiesiog neturėtų šansų.

Tačiau jų atsiradimas politinėje padangėje sutinkamas skirtingai. Jeigu tai būna valdžios partijų projektas, turintis tikslą perimti vadinamuosius protesto balsus, tuomet naujokai - tautos viltis. Jei iniciatyva kyla iš apačios ir nėra kontroliuojama, tada ji vertinama jau kaip populizmas, diletantų bandymas patekti į valdžią ar tiesiog kaip noras prasiveržti "prie lovio". Neringos Venckienės iniciatyva vieningai priskirta šiai kategorijai.

Būtų nieko nuostabaus, jeigu taip manytų politikai. Tačiau panašiai mąsto ir politologai. Tai tik dar sykį patvirtina, kad politinė analitika Lietuvoje iš nepriklausomos intelektinės veiklos virto valdžios aptarnavimu, kurio paskirtis - išsaugoti status quo.

Bet šį kartą įžvelgta ir kai kas nauja - iš buvusios teisėjos kylantis pavojus Lietuvos pasirinktam liberalios teisinės valstybės keliui. Todėl norėtųsi pažymėti, jog tam, kad kam nors iškiltų pavojus, jis visų pirma turėtų objektyviai egzistuoti tikrovėje.

Jeigu teismuose neįmanoma rasti teisingumo, nes ten nepaisoma visų lygybės prieš įstatymą principo ir kitų fundamentalių kriterijų, pavojus gali iškilti tik tokiai teisminei praktikai, o ne teisinei valstybei, iki kurios mums dar žengti ir žengti.

Jeigu politinė valdžia, deklaruojanti liberalią ekonomiką, leidžia šalyje siautėti monopolininkams, pavojus gali kilti ne liberaliai ekonomikai, bet tam, kas su ja nesuderinama, - protekcionizmui ir kovos su monopolizmu imitavimui (kol buvo šnekama apie kovą, šilumos bendrovių savininkai jau patys pradėjo pirkti iš savęs biokurą dvigubai brangiau nei rinkos kainomis).

Jeigu Lietuvoje, pažeidus pagrindines asmens laisves ir teises, valstybė negarantuoja, kad jos bus apgintos, nerimauti dėl teisėjos, pasukusios į politiką, ketinimų reikėtų ne liberalių vertybių šalininkams, o tiems, kurie formaliai nukopijavo vakarietišką demokratijos modelį, įsikūrė analogiškai besivadinančiose institucijose ir bando sudaryti vaizdą, kad mes jau gyvename laisvoje valstybėje.

Būtent formos ir turinio, deklaracijų ir realaus gyvenimo neatitikimas yra pati didžiausia Lietuvos problema. Kol kas mes turime tik demokratinį "Potiomkino kaimą", kurį kai kam labai pravartu laikyti teisinės ir demokratinės valstybės įsikūnijimu. Iš esmės čia ir eina takoskyra, netgi tvirtinama, jog nepatenkinti yra tie, kurie nesugebėjo prisitaikyti laisvės sąlygomis ir pralaimėjo konkurencinę kovą. Tačiau nutylima, kad tos kovos likimas dažniausiai buvo sprendžiamas ne vadovaujantis teise, o iš jėgos pozicijų: kas stipresnis, įtakingesnis, kieno rankose daugiau galios svertų ar pinigų, to ir viršus. Taip pat neužsimenama, jog būtent dėl milžiniško tų "pralaimėjusiųjų" skaičiaus Europos Komisija nuolat priskiria Lietuvą prie pačių skurdžiausių Bendrijos šalių.

Bet stebina ne vien tai, kad jie, vadindami kitus pralaimėjusiaisiais, tuo pat metu save nesidrovėdami įvardija kaip nugalėtojus. Ne mažiau pasako šių žmonių įsitikinimas, esą Lietuvoje negali ir neturi būti jokių kitų politinių, teisinių ar paprotinių sąlygų, išskyrus tas, kurios jiems garantavo pergalę prieš didžiąją dalį tautos. Kitaip tariant, iki šiol buvusi tvarka, tų asmenų nuomone, ir toliau turi būti vienintelė bei nekvestionuojama. Tik štai kokia problema: nuo tos tvarkos jau pabėgo daugiau kaip penktadalis mūsų piliečių. Ir, kaip tvirtina daugelis jų, renkantis emigraciją skurdas jiems buvo gal net mažiau svarbi dingstis nei neteisybė ir nesiskaitymas su žmogumi, su kuriais nuolat tekdavo susidurti Tėvynėje.

Demokratinėje valstybėje negali būti nugalėtojų ir pralaimėjusiųjų. Demokratija - daugumos ir mažumos interesų derinimas, nuolatinė optimalaus balanso paieška. Tai bendro ne jėga grindžiamo sugyvenimo abėcėlė.

Tuo metu Lietuvoje brutali jėga panaudota net kovojant dėl vaiko. Tai ne atsitiktinumas, o veiksmas, padiktuotas nugalėtojo mentaliteto: su pralaimėjusiaisiais daugiau nėra būtinybės skaitytis.

Visuomenė šį signalą suprato teisingai. Ir nors iš apačios kylančią iniciatyvą visaip bandoma menkinti, žmonių sąmonėje tai nebeužgoš suvokimo, kad jei ir šiandien nieko nebus imtasi, ryt gali būti dar blogiau.

Net ir mūsų nebrandi demokratija šalia visų savo minusų turi tą pranašumą, kad valdžią būtina kas kelerius metus iš naujo patvirtinti. Ši spraga nugalėtoju pasiskelbusio flango rikiuotėje - pati rimčiausia. Žinoma, jis darys viską, kad valstybės kontrolė ir toliau išliktų tose pačiose rankose, tik keistųsi partijų pavadinimai. Tačiau jis bejėgis prieš tuos, kurie nuspręs tam nepritarti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"