TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Nuo žiniasklaidos ir viešumo politikai neišsisuks

2012 01 13 6:00

Kaip ir visada prieš rinkimus, daugeliui naujųjų kandidatų į politikus iškyla esminis klausimas - ne su kuo eiti (jis susiformuoja esant nors truputį pilietišku ir aktyviu politikos dalyviu ar stebėtoju), bet ką daryti su netikėtu viešumo veiksniu, kada jį ima atpažinti gatvėje ir kada asmuo tampa žiniasklaidos dėmesio objektu?

TV diskusijų laidos "Sąmokslo teorija" vedėjas Arnas Klevečka, interviu Balsui.lt. kalbėdamas apie savo galimybes kandidatuoti į Seimą, šią problemą suformulavo tiksliai ir vaizdingai: kandidatas "labiausiai rizikuoja tuo, kad iš karto tampa viešuoju asmeniu. Tuomet visi tave narsto po kaulelį ir pagiriotas bei nesiskutęs į "kabaką" nenueisi - iš karto būsi nufotografuotas ir parodytas. Mes patys, žiniasklaida, padarėme juos tokius ir uždarėm. Žiniasklaida nužudė politikuose žmones - priekabiaujama ne prie to, kaip žmogus dirba, o stebima, kaip jis leidžia atostogas". 

Išties buvimas politikoje šiandien neišvengiamai siejamas su žiniasklaida. Sakyčiau dar tiksliau - buvimas politikoje šiandien yra tiesiog proporcingas buvimui žiniasklaidoje. Žiniasklaidą turime suprasti plačiai - nuo laikraščio iki internetinio puslapio ar žinutės elektroniniame laiške. Viskas, kas siejama su politiku ar kandidatu į politikus, tampa (privalo tapti) skaidru ir įdomu. 

Daugelis politikų (visame pasaulyje tos pačios tendencijos) bando apriboti žiniasklaidą, jos įsiterpimą į asmens privatumą įvairiais būdais. Vieni tiesiog sukuria sudėtingą ir baudžiančią įstatymų "sieną", apsaugančią viešuosius asmenis nuo bet kokio domėjimosi jais. Bet tai įmanoma tik tuose kraštuose, kur demokratija nėra iki galo išplėtota. Kiti atranda galimybių sukurti ištisą širmų ir spektaklių sistemą, kuri supainioja visuomenę, ir ši jau nesugeba atrinkti, kur tiesa, kur realus politiko gyvenimas.

Man tokią taktiką primena Andriaus Šedžiaus ar Žilvino Šilgalio ekscesai viešumoje, prie kurių mes jau imame priprasti ir... nepastebėti už viso to politikų. Dar kiti tiesiog slepiasi, kaip gali, niekur neidami ir minimalizuodami savo kontaktus su aplinka. Šitaip jie sukuria distanciją tarp savo privatumo ir viešumo. Tokia taktika būdinga prezidentei Daliai Grybauskaitei, kuri ypač skrupulingai sergi savo laisvalaikį, privatų gyvenimą. Bet ši taktika sėkminga trumpą laiką, nes ji dar labiau skatina domėjimąsi asmeniu, ir žiniasklaida, kuri veikia sistemingai ir nuolat, vieną dieną "sugaus" slapuką ir paviešins kokią nors "pikantišką" naujieną. 

Dar lieka tie (jų, mano galva, yra dauguma), kurie susitaikė su šiandien egzistuojančia situacija, nes visuomenės domėjimasis viešuoju asmeniu yra neišvengiamas. Visuomenė domisi politiku ne todėl, kad ji yra liguistai įtari ar smalsi, o todėl, kad ji nori žinoti viską apie tuos, kurių rankose valstybės vairas. O politikai, natūralu, siekia slaptumo ir tuo pat metu visuomenės atvirumo jiems.

Valdžia, anot Zygmunto Baumano, suinteresuota vienpusiu skaidrumu. Pavaldiniai turėtų būti skaidrūs prieš valdžią, o valdžia ne. Taip, anot šio mąstytojo, formuojasi poliarizuotas galios santykis. Toks "skaidrumas" reikalingas, nes leidžia suskaičiuoti pavaldinių mokesčius, kontroliuoti politines nuotaikas, socialinius-politinius judesius. Taigi, anot Z.Baumano, siekiama "padaryti pasaulį skaidrų ir aiškų valstybinei administracijai". Ir tai nėra tik techninis poreikis organizuoti politinę ar administracinę valdžią. Tikslas yra "sąmoningai manipuliuoti ir apgalvotai kaitalioti erdvės skaidrumą kaip socialinius santykius, o galiausiai - kaip galios santykius". 

Todėl per kovą dėl skaidrumo atsiskleidžia visų politikoje dalyvaujančių veikėjų siekis kontroliuoti ir valdyti situaciją.  Skaidrumas, kurį taip įnirtingai gina ir puoselėja žiniasklaida, tampa atviresnių ir sąžiningesnių politinių santykių sąlyga. Todėl galima nemėgti žiniasklaidos, nes ji parodo politiką ar viešą asmenį jam nepageidaujamu rakursu, bet reikia puoselėti šias žiniasklaidos galimybes kaip mūsų pasitikėjimo vienas kitu kelią. Todėl asmeniui, einančiam į politiką, verta ne ieškoti būdų paslėpti savo nuodėmes (tikras ar įsivaizduojamas), o pasiryžti atsiverti visuomenei, kuriai rengiamasi tarnauti. Jei politikas neatsiveria visuomenei, imame įtarinėti, kad jis tarnauja ne jai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"