TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Nusišnekėjimai

2015 11 25 6:00

Kam nėra pasitaikę nusišnekėti, ne vietoje ir ne laiku leptelėti ką nors, dėl ko paskui būna nesmagu? Nusišnekame visi, nepriklausomai nuo tautybės, lyties, religinių įsitikinimų ir pan. Didesnė priklausomybė pastebima nebent nuo mėnulio fazių... Tačiau viešų asmenų, ypač politikų, nusišnekėjimai yra pastebimesni ir ypač rėžia jautrią visuomenės ausį, provokuodami daryti negražius apibendrinimus apie politikų intelektinį lygį.

Pastarosiomis dienomis kažkodėl pagausėjo nusišnekančių politikių moterų. Dar tebesigardžiuojama Seimo narės Dalios Teišerskytės itin nepoetiškais ir jau visai neliberaliais prisiminimais apie kelionę orlaiviu tarp unitazo ir panašiai dvokiančio netradicinės odos spalvos (oi, kaip sudėtinga išlaviruoti tarp noro rėžti teisybę ir pareigos būti politkorektiškai!) bendrakeleivio, o nusišnekėjimų trasa jau plasnoja kita Seimo narė – Birutė Vėsaitė. Galbūt vyksta kokios nors viešai neskelbtos rungtynės, kuri politikė originaliau nusišnekės?

Nereikėtų pamiršti, kad tarp rungtyniaujančiųjų – ir visos, kiek jų turime, valstybės vadovės. Taip jau sutapo, kad pastarosios praleisdavo progą patylėti, kai tik viešojo gyvenimo scenoje pasirodydavo Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai: ar kontrabandininkus gaudę pasieniečiai, ar sulaikytam nusikaltėliui ginklą saugoti palikę policininkai. Tačiau prezidentės, o ypač Seimo pirmininkės arogantiškus pamokymus ir pretenzijas valdžiai lojalūs piliečiai aiškina (pateisina?) neva jas išprovokavusio ministro policininkišku nelankstumu (šiurkštumu?), o abi Seimo narės tiesiog pačios veržėsi nusišnekėti.

Ir gerai padarė. Būtent jų šnekos padėjo suvokti, kad tokių mūsų visuomenės ydų kaip netolerancijos, arogancijos, susireikšminimo, patyčių virusas plinta nuo pačių viršūnių, ilgainiui užkrėsdamas ir apačias.

Žinoma, TV žiūrovams didelį įspūdį galėjo padaryti Seimo narės geroji naujiena, kad Vytautas Didysis Lietuvoje apgyvendino turkus, bet tai greičiausiai tik lapsus linguae. Kur kas blogiau, kad šitą musulmonų bendruomenę ponia Vėsaitė prisiminė kaip sėkmingos musulmonų integracijos pavyzdį. Palygino Dievo dovaną su kiaušiniene! Ar galima lyginti šiandien į Europą chaotiškai plūstančius būrius ir kelis šimtus kilmingų (!) totorių šeimų, kurie buvo pakviesti vykdyti garbingą (pagal ano meto moralę) pareigą – saugoti Trakus ir Vilnių nuo priešų antpuolių?! Jie dargi sudarė asmeninę Vytauto sargybą ir garsėjo kaip itin narsūs ir, kas dar svarbiau, nepaperkami kariai. Ir dar maža detalė: tie totoriai integruojasi jau šešis šimtus metų. Ar galima juos lyginti su dabartiniais, didžia dalimi kriminalizuotais klajūnais? Gal teisingiau juos būtų lyginti su Kirtimų čigonais, kurie nepasiduoda jokiai integracijai?

Bet ir tai ne viskas, ką pri(si)šnekėjo Seimo narė vos per vieną TV laidą. Sakykite, koks žmogus, bent kiek nutuokiantis apie pedagogiką ir psichologiją bei politines aktualijas, šiandien imtų teirautis darželio vaikų, ar jie žaistų su pabėgėliais? Na, būtų suprantama, jei taip klausinėtų pilietis, oponuojantis oficialiai valdžios politikai priimti į Lietuvą tiek pabėgėlių, kiek lieps Briuselis. Bet kai mažiems vaikeliams į galvas mintis apie tai, jog egzistuoja kažkokie pabėgėliai, su kuriais būtų galima žaisti, o galima ir nežaisti, ima brukti ištikima premjero bendražygė, pradedi žvilgčioti į dangų: gal jau pilnatis?

Vaikai – suaugusiųjų veidrodis, ir kuo „veidrodis“ panašesnis į mus tokius, kokie esame šiandien, tuo vaizdelis nykesnis. Juk mažiukai, kurių dar nespėjome visai sugadinti, savo žaidimų draugus atsirenka neklausinėdami, kokios jie rasės, tikėjimo, socialinio statuso ar kodėl tas vaikas atsirado čia. Šitą informaciją jiems kemša suaugusieji, ir tik nuo dėdulių ir tetulių priklauso mūsų vaikų nusiteikimas, kaip jie bendraus su naujokais. Reali problema, bet laikina, būna kalbos barjeras, tačiau būtent vaikai šį barjerą įveikia lengviausiai.

Paradoksalu, bet pavydžiais laikomi lietuviai kaip tik dėl tos savybės būna jautrūs ir gailestingi nelaimės ištiktiems, mat nelaimėliui nebėra ko pavydėti. Tačiau – tik tuo atveju, jei nelaimė yra tikra, o ne suvaidinta. O kaip tai patikrinti? Dažnai nusišnekanti valdžia, ypač – valdžios ponios, nebekelia pasitikėjimo net tada, kai galbūt ir tiesą sako. Todėl nėra ko stebėtis, jei didžiausia Lietuvos visuomenės dalis, bedarbiai ir pensininkai, klausydamiesi gandų apie dosnias išmokas (dosnias – tik mažiausią minimalų atlyginimą ir mažiausias pensijas Europoje gaunančių lietuvių akimis) atvykėliams iš Azijos ir Afrikos, neskuba jiems atverti savo durų. Jie sako, kad gailiaširdė Vilniaus ar Briuselio valdžia pirmiausia turėtų gailėtis jų, vargą vargstančių gimtojoje žemėje.

Jie irgi nusišneka?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"