TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Nusivylimas valstybe gali paskatinti veikti

2012 01 13 9:00

Sausio 13-osios laisvės dvasia daugiau nebeprisibeldžia į mūsų širdis - žmonės pavargę ir praradę tikėjimą savo valstybe.

Tai patvirtina ir ką tik paskelbti apklausos rezultatai, kurie byloja, kad daugumai žmonių ekonominė gerovė jau tapo svarbesnė už šalies nepriklausomybę. Nors akivaizdu, kad apklausos rengėjai dirbtinai supriešino sunkiai palyginamas vertybes, daugumos atsakymas vis tiek sukrečia.

Mes iš tiesų sutrikę. Dabartinė Lietuva vis labiau primena nykstančią trijų milijonų populiaciją, kuri net nebando tam atsispirti. Nebėra pasipriešinimo. Nebėra bendro tikslo ar bent jau visus integruojančios idėjos. Kiekvienas verčiasi, kaip išmano, ir bando išplaukti pats, nes daugiau tiesiog nebėra kuo pasikliauti. Sakytume, pasiekėme liberalios visuomenės būklę, jei ne viena aplinkybė: liberali visuomenė taip pat grindžiama vertybėmis, ir gal net labiau negu centralizuotos bendruomenės. Tos vertybės išplaukia iš individo teisių ir laisvių, neatsiejamų nuo asmeninės atsakomybės, daugeliui tapusios įpročiu. Todėl liberalioje politinėje sistemoje valstybės vaidmuo ir gali apsiriboti tik bendrų principų reguliavimu.

Tuo tarpu Lietuvoje teisės ir laisvės tik formalios, asmeninė atsakomybė neįsisąmoninta, valstybės vaidmuo apskritai sunkiai apibrėžiamas - net ir vadovaujant tai pačiai valdžiai, jis gali svyruoti nuo siekio smulkmeniškai reguliuoti kone viską ligi visų palikimo jų pačių valiai. Klasikinis pereinamojo laiko tarpsnio chaosas, būdingas santvarkų lūžiams, kai pradiniai tikslai pasiekti, o tiems, su kuriais buvo siejamos pačios didžiausios viltys, dar neatėjo metas. Iš čia - tuštuma ir nusivylimas.

Tačiau pereinamasis laikotarpis Lietuvoje akivaizdžiai užsitęsė. Nuolatinis laukimas ir vis nepasiteisinantis tikėjimas, kad netrukus reikalai valstybėje ims keistis į gerąją pusę, išvargino tautą ir nemažą dalį žmonių pavertė niekuo nebetikinčiais nihilistais. Ko verta ta nepriklausoma Lietuva, jeigu ji žmogui neduoda gerai gyventi? Kad ir kaip ciniškai tai skambėtų idealisto ausiai, šis klausimas - jau senokai mūsų dienotvarkėje, ir į jį teks atsakyti. Atsakyti ne tik pasamprotavimais, kad kiekvienas žmogus visų pirma turi būti savo šalies patriotas, bet ir konkrečiais veiksmais. Tie veiksmai turi sudaryti sąlygas kiekvienam, kas yra darbštus, sumanus ar dar ir turi verslininko gyslelę, gyventi pasiturinčiai. Tai - kertinis akmuo, į kurį remiasi kiekviena visavertė demokratiška valstybė, o laisvės principai jau yra išvestiniai. Išsprendus šį uždavinį, pagaliau atsirastų pagrindas vidurinei klasei ir gerokai sumažėtų tų, kurie brėžia liniją tarp savo gerovės ir nepriklausomos Lietuvos valstybės, nes tai taptų neatsiejamomis sąvokomis.

Tačiau kodėl Lietuvoje taip sunkiai prigyja tai, kas pasiteisino kitose valstybėse? Turbūt todėl, kad užsitęsęs pereinamojo laikotarpio chaosas jau virto mūsų gyvenimo būdu ir politinės sistemos esme. Žuvį lengviausia gaudyti drumstam vandeny, o jeigu ta žuvis dar ir auksinė, tuomet padarysi viską, kad tik esama padėtis išliktų. Pažiūrėkime, kas šiandien vyksta kad ir šilumos ūkyje, ir viskas taps aišku - visas valstybės aparatas bejėgis prieš vieną milijonierių ir jo statytinius politikoje. Mažame krašte, kuriame žaidimo taisykles diktuoja išskirtinius pinigų srautus kontroliuojantys monopolistai ir rinką pasidalijusios milžiniškos bendrovės, daugumai naudingos permainos apskritai tampa sunkiai įmanomos. Be to, pereinamasis laikotarpis iškelia ne tik savus politikus - jis deleguoja atitinkamo mentaliteto atstovus ir į visas kitas valstybės struktūras. Susidaro konglomeratas, kurio praktiškai neįmanoma įveikti. Tuo ir galima paaiškinti tai, kad svarbiausias pareigybes užimantys asmenys neretai leidžia sau visiškai atvirai veikti prieš didžiosios žmonių dalies interesus ar net piktnaudžiauti tarnyba. Kodėl sau to neleisti, jeigu niekas vis tiek neįstengs pasipriešinti?

Tačiau pastaruoju metu mus vis dažniau pasiekia reportažai iš kitų kraštų, kuriuose irgi buvo nuolat nesiskaitoma su žmonių nuomone ir kuriuose kažkas vis dėlto netikėtai nutiko. Tokius įvykius mes dabar nuolat stebime per žinias - taip pat, kaip prieš du dešimtmečius mus pačius stebėjo visas pasaulis.

Kokią išvadą iš to galima padaryti?

Kad ir mūsų žmonių kantrybė nėra beribė. Jeigu ir toliau bus bandoma užkonservuoti pereinamojo laikotarpio ydas ir tik imituoti demokratiją, gali nutikti ir taip, kad visuomenė staiga sumanys tą demokratiją paversti tikrove.

Pirmoji kregždė jau buvo - kai Garliavoje žmonės stojo ginti mergaitės. Tereikia kad tie, kurie jaučiausi nebaudžiami, dabar perlenktų lazdą, ir galbūt išvysime tęsinį.

Nusivylimas savo valstybe nereiškia, kad žmonės jau pasirengę jos išsižadėti. Tai gali tebūti ženklas, kad mes artėjame prie tos ribos, nuo kurios žmonės ją imsis ginti, kaip ir prieš dvidešimt vienus metus Sausio 13-ąją. Tik šį kartą - nuo savos išsigimusios valdžios.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"