TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Nuskaidrink man sielą...

2009 08 06 0:00

Pirmasis rugpjūčio šeštadienis buvo prisotintas renginių, reginių, šventinių emocijų. Pasirinkimas buvo kaip reta turtingas: kam prie širdies žaižaruojanti, kurtinamai tranki šiandiena, galėjo rinktis Jūros šventę Klaipėdoje, o kas norėjo pasijusti istorijoje, nuskaidrinti sielą jaukiu bendravimu su vienminčiais, pasivaikščioti lietuviškai žaliu, tautodailininkų darbais išdabintu, balsingų dainininkų dainomis apipintu prisiminimų tiltu iš dabarties į praeitį ir atgal, leidosi į nuostabiausią Dubysos slėnį prie Ariogalos, į tremtinių ir politinių kalinių (bei jų palikuonių) sambūrį "Su Lietuva širdy".

Iriantis iš pajūrio į rytus, priešais nenutrūkstamą virtinę mašinų, skubančių į Vakarus, į Klaipėdą, apėmė nerimas: o kas besusirinks į Ariogalą? Gal tik keli šimtai pavargusių herojų (tikrų, be kabučių), kuriems pasisekė išgyventi iki šių metų rugpjūčio?

Nerimas buvo be reikalo. Į slėnį, lyg antroji Dubysa, plaukė ir plaukė įvairaus amžiaus žmonės. Tiesa, pagyvenusių buvo kur kas daugiau, bet viskuo nepatenkintų surūgėlių tarp jų nebuvo. Net ir itin garbaus amžiaus dailiai pasidabinusių senjorų akys degė, veidai švietė šypsenomis, kojos kilnojosi į muzikos ritmą. Kas norėjo, pritarė tremtinių chorams, o kai kas saviškių būreliuose traukė tik jiems brangias dainas.

Beje, būtent tie saviškių būreliai ir atgaivino mūsų tautos istoriją per labai keistą geografiją, kurią pažinti, ko gero, tik čia, prie Dubysos, ir tegalima. Pojūtį, kad praeitis atsikėlė į dabartį, jog įvyko savotiškas laiko susidvejinimas, suteikė lentelės su adresais, apie kurias spietėsi įvairių kampelių Lietuva. Skaitome: "Irkutsko sritis. Tulūno r.", "1941. Altajus, Ongudajaus r.", "Buriat- Mongolija", "Permė. Kudymkar"...

Šalia tokių nelietuviškų adresų lyg niekur nieko tūpė ir širdžiai mielesnių vietovių pavadinimai: "Pakruojo r.", "Skuodas", "Kretingos r.". Viekšnių delegacija nesiblaškė tarp geografijų ir viską surašė į vieną lentelę: "Abakan, Krasnojarsko kr, Mažeikių r., Viekšniai, Lietuva".

Šiurpoka ši atgijusi istorija. Primena vaikystę, mamą, rūpestingai balta drobe apsiuvančią medinę siuntinio dėžutę (tokie buvo pašto reikalavimai - apsiūti!), prikimštą rūkytų dešrų, lašinių, džiovintų sūrių. Ant mūsų kuklaus stalo tokias gėrybes matydavau tik per didžiąsias šventes, tad varvindavau seilę, tikėdamasi, gal ir man kas nukris. Bet ne, nenukrito. Mama aiškindavo, kad mano teta su keturiais vaikais Sibire vargsta, bulvių lupenomis maitinasi, tad juos reikia gelbėti nuo bado mirties...

Deja, išgelbėjom ne visus. Tačiau be tų didesnių ir mažesnių, sotesnių ar kuklesnių siuntinukų gal visi iki vieno būtų atgulę į tremties žemę?!

Taip, čia, Dubysos slėny, praeitį galima išjausti "ne kaip paminklą, ne kaip žinias apie ją, o tarytum savo gyvenimą" (J.Marcinkevičius). Galbūt dėl to ypač gera buvo BŪTI kartu su tais, kurie išgyveno, išliko, kurie dėl kažkieno išdavystės buvo nublokšti į pragarą, bet dėl kažkieno gerumo ir nepalaužto tikėjimo vis dėlto sugrįžo į svajonių Lietuvą. Ir, deja, tik čia galima visą dieną sukiotis didžiulėje žmonių minioje ir neišgirsti nė vieno rusiško keiksmažodžio, nė vienos "blia...".

Kokia etikos ir patriotizmo pamoka mūsų vaikams - tik kur jie, tie mūsų vaikai? Gerai, jei Klaipėdoj ar Vilniuj, o ne Londone ar Dubline...

Be abejo, ne visi, kuriems mūsų negailestingoji istorija lėmė tapti herojais, pajėgė nešti laisvės ir kovų vėliavą iki pergalės. Kažkas dar anuomet išmetė ją iš nusilpusių rankų... Kažkas ir šiandien numeta ją, mūsų istoriją, kaip nereikalingą naštą, trukdančią suktis šiuolaikinių malonumų ir pramogų karuselėje... O kai taip, tai tie kasmečiai susitikimai Ariogaloj - lyg skaidraus šaltinio vanduo, nuplaunantis abejonių, išdavysčių, klaidų drumzles, kad švaresne sąžine ir tyresniais lūkesčiais pasitiktume rytdieną.

Ir kol nuskaidrėjusios sielos vėl neišpurvino krizės sudrumsta buitis bei drumstame vandenyje sau lašišas ir ungurius gaudantys politikai, kartoju kaip maldą: "Ačiū jums, kurie kasmet atvykstate į Ariogalą, kurie jos slėnyje atrandate vieni kitus, nes kol JŪS dainuojate Dubysos slėny dainas apie Lietuvą, tol yra vilties, kad niekas nesutrukdys jaunimui linksmintis Lietuvoje, laisvoje nuo pat sostinės Vilniaus rytuose iki Klaipėdos uosto prie Baltijos jūros. Gal jūsų pavyzdžio įkvėpti jie net ir lietuviškai neužmirš padainuoti..."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"