TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Nužemintas ir išaukštintas

2016 08 28 6:00

Taip, tai Kristus. Didysis krikščionybės paradoksas: Nekalčiausiasis, kuris, visiškai laisvai prisiimdamas anuomet gėdingiausią, žiauriausią ir niekingiausią bausmės būdą – nukryžiavimą, pasiekė žmogaus protui nesuvokiamą nusižeminimo bedugnę.

Dėl to kai kurie teologai pagrįstai kalba ir rašo, jog ši Dievo Sūnaus kenozė (gr. atsisakymas, savęs apiplėšimas) – tam tikras savęs naikinimo būdas yra beprotiška Jo meilės išraiška visiems žmonėms ir kiekvienam iš jų asmeniškai.

Jėzus sakė: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 14, 11). Užuot ėmę stebėtis Jo sparnuotu posakiu, prašom malonės teisingai suvokti jo prasmę, kad norėtume ir galėtume jį pritaikyti savo gyvenimo pašventinimui...

Tikroji žmogaus vertė ir orumas kyla iš begalinio gailestingumo. Pirmiesiems žmonėms, prieš jiems nupuolant, savaime buvo aiškiai suprantama kiekvieno kūrinio privilegijuota priklausomybė nuo Kūrėjo. Nepaprastas ir džiaugsmo kupinas Dievo artumas, kurį jie Edeno sode kaskart jautė bendraudami su Juo bei tarpusavyje, liudijo, kad jie yra be galo Jo mylimi, ir kol jie Jį mylėjo, būdami Jam laisvai ištikimi net mažiausiuose dalykuose, jų laimei nieko nestigo. Gyvendami be jokios nuodėmės jie aiškiausiai suvokė savo neprilygstamą vertę Dieve ir šventą priklausomybę nuo Jo, nes visiškai priklausyti Viešpačiui ir šį santykį su Juo tolydžio grįsti visais Jam savo sąmoningo atsidavimo judesiais yra kilniausias bei gražiausias protingo kūrinio, kūrybos šedevro, išsiskleidimas Jame.

Tačiau tikra laisvė suponuoja galimybę daryti ir klaidingą sprendimą. Kai pirmieji mūsų tėvai pasirinko neklusnumo Dievui kelią, jie pirmą kartą patyrė sukrečiantį pažeminimą, nes jų sąžinė, nuodėmės degutu sudergta, liudijo, kad, nors jie dėl neištikimybės Jo savaip išsižadėjo, Jis absoliučiai lieka ištikimas sau, nes savęs Jis negali išsiginti (2 Tim 2, 13). Taigi beprotiškas Adomo ir Ievos siekimas netikro išaukštinimo, manant: „Mes būsime kaip Dievas“ (Pr 3, 5), sutrypė jų dieviško atvaizdo tapatybę, panaikino nemarumo palaimą ir juos nužemino iki gėdingo dulkės mažumo (Pr 3, 19).

Kristus dėl mūsų išganymo nusižemino net iki kryžiaus mirties. Todėl Dievas Jį taip išaukštino, kad Jo vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme (Fil 2, 8 – 10). Pasak Tomo Kempiečio, „visas Jėzaus Kristaus gyvenimas buvo tik kryžius“. Jo gimimas – nusižeminimas, nes Jis paliko dangaus šlovę ir prisiėmė kūdikio bejėgiškumą; Jo gyvenimas – meilės ir nuolankumo degantis fakelas, nes be revoliucinio perversmo radikaliai pakeitė žmonių širdis ir jas paruošė naujam gyvenimui; svarbiausias dalykas – Jo mirtis – susinaikinimo viršūnė, kai pats Dievas ne vaidina, kad miršta, bet iš tiesų brutaliausiu būdu iš Jo atimama gyvybė. O Jo prisikėlimas iš numirusių – tiesos manifestas pasauliui, nes, ką žadėjo, tai ir ištesėjo.

Mūsų gyvenimo kelias panašus į Jėzaus. Kaip Jis valgė savo Tėvo klusnumo duoną, taip mes, atsiribodami nuo savo apgaulingojo ego, ramiai bei nuolankiai paklustame Jo žodžio vykdymui ir matome, kaip kaskart atsinaujina mūsų vidinis žmogus, nes išsipildo šv. Pranciškaus Asyžiečio žodžiai: „Tik save pamiršdamas žmogus atranda save“.

Štai kūrybingo užsimiršimo iliustracija. Dailininko Rosenthalio paveiksle „Darbo palaiminimas“ vaizduojamas berniukas, dirbantis prie medinės Mergelės Marijos skulptūros. Figūra iškilusi virš jaunojo menininko, kuris susikaupęs raižo pėdų detales, o Marija su meile žiūri į jį žemyn ir ištiesusi rankas laimina vaiką. Jis atsiduoda kūrybos tėkmei ir tuo pat metu gauna neišmatuojamą atpildą. Paveiksle vaizduojama šviesa, kuri sklinda pro atvirą langą, ir spinduliai užlieja berniuką, o jo gilumoje dangiškasis choras jam gieda šlovės giesmę. Atrodo, kad visa visata veržiasi, liejasi į berniuką, o jis yra visa esybe pasinėręs į kūrybos tėkmę...

Dievo planų vykdymas – tarnystė Jam bei artimui – yra nuolatinis kūrybingo nuolankaus gyvenimo būdo ugdymas ir dorybių praktika, liudijanti, kad kiekvieno žmogaus grįžimo į Tėvo namus kelias yra savo veido prakaitu duonos valgymas (Pr 3, 19) ir teisumo siekimas, kad galėtume tapti šventi Kristuje (Rom 6, 19). Vatikano II Susirinkimo dekrete skelbiama gyvybinga žinia: „Tam tobulumui pasiekti tikintieji privalo skirti visas jėgas, gautas pagal jiems išdalytą Kristaus malonę, kad (...), visuose dalykuose paklusdami Tėvo valiai, visa siela teiktų garbę Dievui ir tarnautų artimui. Tuo būdu Dievo tautos šventumas duos gausių vaisių, kaip Bažnyčios istorijoje akivaizdžiai rodo ir daugybės šventųjų gyvenimas“.

Žinome, kad neatsižadant ir nekovojant su savo netikruoju „aš“, neįmanoma pasiekti dvasinės pažangos, todėl nusižemindami Dieve Jame augame. Verta įsidėmėti šiuos šv. Grigaliaus Nysiečio žodžius: „Kas kopia aukštyn, tam kiekvienas žingsnis yra pradžia – niekada nesibaigiančios pradžios pradžia. Kas kopia aukštyn, niekada nesiliauja trokšti to, ką jau yra pažinęs“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"