TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Nykoki ir linksmi prisiminimai apie viešosios tvarkos saugotojus

2013 05 21 10:38

Ne tiek daug turėjau reikalų su policininkais, tačiau susikaupė kiek įspūdžių, kuriuos priminė gana audringa diskusija Andriaus Tapino „Tautos aikštėje“.

Kai sovietmečiu rimtai susirūpinta saugiu eismu gatvių perėjose, pažeidėjais dažniausiai tapdavo pėstieji, o ne vairuotojai. Deja, net ir šiandien Vilniaus urbanistika ir plėtra rūpinasi automobiliais, o ne pėsčiaisiais. Taigi tuomet Vilniuje labai griežtas, labai griežtas buvo toks stambus milicininkas, berods, pavarde Lajauskas, bausdavęs pėsčiuosius dabartinio Gedimino prospekto ir Vaižganto gatvių sankirtoje. Kartą jis taip žiauriai užspaudė mergaitę, studentę, kuri verkdama prašė pasigailėti, o jis – kaip mūro siena. Baudos tuo metu buvo žvėriškos. Aš, pradžioje draugiškai, apeliuodamas į jo džentelmeniškumą, bandžiau gelbėti mergaitę, bet pagrasintas milicijos skyriumi ir t.t., pralaimėjau ir turėjau pasišalinti nesulaukęs, kuo visa tai baigėsi.

Kitaip susiklostė panašus konfliktas, ties buvusiais Baltaisiais stulpais S. Konarskio gatvės ir Savanorių prospekto „trikampyje“. Ten milicininkas buvo sustabdęs dvi mergaites dėl kažin kokio prasižengimo. Buvo matyti, jog aiškinimasis yra įstrigęs, ir aš, sustojęs prie jų, turbūt paklausiau, kuo jos nusikalto, ar dar kitaip parodžiau nepagarbą jėgos valdžios atstovui, ir jis visą savo nevaisingą piktumą nukreipė į mane, pasiūlė nesikišti ir neužsiimti agitacija. Tuokart, nesijausdamas ką bloga darąs, jam reikalaujant pasakiau savo „asmens duomenis“. Vėliau, užėjęs pas Vytautą Šerį į Vienožinskio dailės mokyklą, prabėgom susitikau abi tas mergaites, ir jos man linksmai padėkojo už pagalbą. Kitokią padėką gavau iš valdžios atstovų. Raštas, pasirašytas Vilniaus kelių policijos viršininko Stasio Glėbaus, bylojo apie nelestiną geologijos instituto darbuotojo V.Narbuto elgesį ir reikalavimą man atvykti asmeniškai pasiaiškinti. Gerai, kad viršininkas prie savo stalo nebuvo toks griežtas, kaip tam rašte, nors ir paprotino, kad man, kaip mokslo žmogui, netinka kištis į panašius konfliktus ir tuo žeminti pareigūnus. Šiaip jis pasirodė visai šaunus vyras, toks Mariaus Katiliškio gymio, 1991-ųjų sausio įvykių metu ir tą įsimintiną sausio aštuntą dieną, ginant parlamentą nuo įsisiautėjusių jedinstvininkų, jis su savo vyrais padėjo labiausiai, o pats besigrumdamas buvo sužeistas.

Jauno žmogaus persekiojimo epizodą prisimenu iš vieno žiemos vakaro troleibusų stotelėje, kitapus Muzikos akademijos, tuometinės Konservatorijos. Stotelė ir dabar toje pat vietoje. Buvau išsiruošęs i naujametinį vakarą ir ten laukiau troleibuso. Net nepastebėjau, kaip radosi konfliktinė situacija – toks liaunas, inteligentiškos išvaizdos vaikinukas, gal abiturientas, buvo vedamas į milicijos automobilį dėl to, kad pažeidė viešąją tvarka, įžūliai elgėsi, kažką dainavo ar šūkavo. Berniukas muistėsi, nesutikdamas su kaltinimais, visai nepanašus į kokį chuliganą. Bandžiau užtarti jį, sakiau nematęs jokios viešosios tvarkos pažeidimų. „Išsiaiškinsime skyriuje“, - atšovė milicininkas, vis tiek prievarta vesdamas į automobilį. „Gerai, - sakau, - tada važiuoju ir aš“. Skyriuje tapau liudytoju, teigdamas, jog neįžiūrėjau jokio viešosios tvarkos pažeidimo. Kai reikėjo pasirašyti protokolą, beieškant rašiklio, berniukas pasiūlė savo šratinuką, pakylėtai pasakęs: „Prancūziškas!“.

To skyriaus šeimininkams šitas pasidžiaugimas prancūzišku šratinuku anaip tol nebuvo privalumas. Vaikinukui pasakiau, kad, jeigu reikės, gali mane rasti Geologijos institute, tačiau manau, jog buvo klaida palikti jį vieną, privalėjau be jo neišeiti. Nesužinojau ir jo pavardės, tik įsidėmėjau pavardę milicininko – Partapiejev. Tą berniuką, kuris dabar gal jau pensininkas, mielai susitikčiau, jeigu perskaitęs šį tekstą atsilieptų.

Po atgimimo, Lietuvos nepriklausomybės laikais, irgi teko susitikti – dabar jau su policininkais. Labai įdomus, pasakyčiau, retas – kaip žmogus ir kaip policininkas – buvo vienas iš Vytauto Landsbergio, tuometinio Seimo pirmininko, apsaugos. Jis saugodavo namus ir daugiausia laiko praleisdavo besikalbėdamas su senuoju Vytautu Landsbergiu–Žemkalniu. Buvo pirmoji atkurtos nepriklausomybės vasara, Seimo pirmininką retai kada matydavome, o jo tėtį matydavome ir girdėdavome kasdien, kaip jis, kiemo sodelyje smagiai pasijuokdamas, pasakodavo tam policininkui savo ilgo gyvenimo istorijas. Pasakorius senjoras Vytautas buvo reto talento, o klausytojas taip pat buvo ypatingas – dėmesingas ir nuoširdus, vyresnio amžiaus, gal jau arti pensijos, bet, svarbiausia, itin atidus, ramybę spinduliuojantis žmogus. „Vadinas, tamsta, nepatikėsi...“ , - pro atvirą antrojo aukšto langą girdime Senjoro balsą, jis sėdi ant kėdės, pasirėmęs lazdos, o šalia, palenkęs galvą, ištvermingai stovi mūsų policininkas. Lyg per miglą prisimenu, kad po rugpjūčio pučo savo mieląjį policininką buvau sutikęs Konarskio gatvėje, budintį prie Radijo ir televizijos rūmų.

Gal taip pavyko, bet jėgą demonstruojančių ir priekabiaujančių policininkų neteko sutikti, išskyrus vieną atvejį, kai apie 2005 metus prie Kauno klinikų pakliuvau į jų paspęstus spąstus. Iš tikrųjų tai buvo specialiai sumanyta gaudyklė. Gatvelėse už Akių klinikos ištisai glaudžiasi automobiliai, ir gyventojams menkas džiaugsmas prie savo langų juos turėti. Visur užrašai: „Neužstatyti vartų“. Netoli tokio užrašo pasistačiau savo automobilį šalia gatvės pakraštyje išdėliotų plastmasinių bamperių. Gyventojas, matyti, vertėsi automobilių remontu. Kai po pusvalandžio sugrįžau, neradau savo automobilio, o atidaręs langą namo šeimininkas paslaugiai pasakė, kokiu numeriu turiu skambinti, kad jį atgaučiau. Ta aikštelė buvo kitapus Klinikų komplekso, ten darbavosi keletas policininkų ir šiaip vyrų, vienas jų – automobilių „nuvežėjas“. Sumokėjau baudą, ir dar priskaičiavo už automobilio nutempimą.

Turėjau dar du įsimintinus susitikimus su Nepriklausomos Lietuvos policininkais, kuriuos prisimenu smagiau. Vienas buvo Krekenavoje, gal 2000-ųjų vasarą. Tada Krekenava dar turėjo savo policijos skyrių, Švenčiūliškių gatvėje, visai prieš mano pusbrolio namus. Iš jo šulinio vyrai semdavo vandenį. Atvažiavau automobiliu Audi 80, kuris, kaip ir visi dėvėti automobiliai, buvo nuolat taisomas. Tuokart jis užsispyrė ir – nė iš vietos. Jau anksčiau streikavo, prasti reikalai su greičių perjungimu ir t.t. Žodžiu, kaltas toks plastmasinis bumbuliukas, dėl kurio, anot meistrų, visad problemos. Užėjau pas kaimynus pasiteirauti, gal yra koks servisas ar meistras. Radau vieną, gal budintį policininką, kieme gulintį po savo automobiliu. Man padėti jis kaži ar galįs, čia reikia išmanymo, be to, baigiasi darbo laikas. Buvo penktadienis, ketvirta valanda po pietų, šalia jo stoviniavo jauna mergina, ar jo moteris, matyti, abu ruošėsi išvažiuoti, bet jeigu reikia pagalbos, tai ką darysi, ir jis vežasi mane ieškoti meistro į „Agrofirmą“. Meistras, jis pats ir autobuso vairuotojas, jau susiruošęs vežti žmones į kažkokį renginį ar gegužinę, ir nieko negali padėti. Mano gelbėtojui jis paaiškina, kokia čia gali būti kliautis ir kaip galima ją pataisyti. Grįžtam atgal ir imamės darbo, tačiau viskas ne taip paprasta. Skambinam vėl meistrui, jis dar neišvažiavęs, mano gelbėtojas aiškinasi kaip kas ir vėl važiuoja atgal, jau be manęs, atsiveža kažin kokią skardelę, geležėlę ir vėl imasi darbo. Galiausiai, dar po geros valandos, jau galima sušukti „Victoria!“. Kaip dabar sakoma, produktas jau gatavas, mašina važiuoja. Apie atsilyginimą manasis meistras nenorėjo girdėti, vos įspraudžiau dvidešimt litų mergaitei saldainiams ir gražiai išsiskyrėme – aš laimingas tęsti kelionę, o jis atrodė patenkintas, įveikęs tą konstrukciją ir išgelbėjęs žmogų. Su šitaip grįžimui į Vilnių laikinai sumeistruotu „bumbuliuku“ važinėjau dar penkerius metus.

Visai nesenas prisiminimas iš to laiko, kai buvo patobulinta sankryžų šviesoforų sistema, kai trumpam lieka raudonai degantys abiejų krypčių šviesoforai, kad pėstieji, pradėję eiti per gatvę per žalią signalą, jam pasikeitus, nebūtų iš karto „suvažinėti“. Neseniai įsigaliojus šiai naujovei, aš ir padariau klaidą, nes vien šone pamatęs užsidegusią raudoną šviesą „šoviau“ pirmyn, tai pakartojau ir kitoje sankryžoje. Antakalnio gatvės nuošalėje to tik ir laukė policijos ekipažas. Čia mane pasiviję vyrai pakvietė į savo automobilį ir sako: „Tai ką dabar darysim? Ar supratot savo pražangą?“. Sakau „Taip, bet pažiūrėjau kairėn, kur stovėjo jūsų mašina, pamačiau ten uždegtą raudoną šviesą ir nuskubėjau savo keliu. Vėluoju poliklinikon.“ „Tai dabar jau tikrai suspėsit“, - pajuokavo ir paprašė dokumentų. Aš grybšt vieną kišenę, kitą ir – nėra dokumentų. „Per skubėjimą pamiršau, va, tik siuntimas kraujo analizei“, – rodau savo „dokumentą“. Paprašo teisių. „Tai velniava, nėra ir teisių“ – sakau, neradęs jų piniginėje. Jie kad ėmė juoktis!... „Tai matot, mes dabar turim nuvežti jūsų mašiną į policijos aikštelę, jums surašyti protokolą.“ „Bus labai ilgai“, – sakau. „Gerai, važiuokit sau ir nesirkit“ – ištarė greta sėdėjęs, grąžindamas man siuntimą analizei. Ir jokių reikalavimų kur nors prisistatyti, nei užuominų, nei pažadų atsidėkoti iš abiejų pusių, lyg būtų linksmas pokštas su gerais pažįstamais, kokiais gali tapti žmonės, pajutę ne priešišką, o abipusiai teigiamą aurą.

Storai prisivilkę, su neperšaunamom liemenėm, tokie drūti policininkai, bent iš šalies žiūrint, tokios auros nespinduliuoja. Simpatiškiau matomi ant žirgų policininkai ir policininkės.

Turbūt dar ilgas kelias iš abiejų pusių – visuomenės ir policijos – einant į susitikimą, kuriame abi pusės būtų užganėdintos, o kiekvienas doras pilietis policininką matytų savo tikru saugotoju ir globėju.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"