TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

O į kokią aikštę galime išeiti mes?

2015 11 24 6:00

Kai prieš daugiau nei savaitę pasaulį sukrėtė islamistų įvykdytos žudynės, daugelio valstybių piliečiai neabejojo, kur, į kokią aikštę išeiti pareikšti savo solidarumo su Prancūzija bei pasipiktinimo teroristų veiksmais. O ar žino Lietuvos sostinės Vilniaus gyventojai tokią aikštę, kuri trauktų čia būti ir skausmo, ir džiugesio valandą?

Paramą Prancūzijai, užuojautą šios šalies žmonėms tokią tragišką valandą, aišku, ir Lietuvoje buvo galima pareikšti prie ambasados. Atsirado ne vienas žinomas asmuo, šį solidarumą išreiškęs taip pat „Facebook“ puslapiuose, nuspalvinęs savo nuotrauką Prancūzijos vėliavos spalvomis. Vis dėlto kartais kyla abejonių, ar tai iš tikrųjų nuoširdi parama bei solidarumas, ar tik iš kitur atklydusi savotiška papūgų tradicija reikšti nuomonę įvairiausiais klausimais.

Dar neseniai tokie asmenys masiškai pylė sau ant galvos kibirus su lediniu vandeniu ir dėjo vaizdelius į socialinius tinklus, kai kurie net nesuvokdami, kodėl taip daro: taip daro kiti, įskaitant draugus užsienyje, tai populiaru pasaulyje, vadinasi, taip reikia daryti ir man.

Noriu tikėti, kad dėl tragiškų įvykių Prancūzijoje net ir minėtų socialiniuose tinkluose besireiškiančių kai kurių aktyvistų rūpestis buvo tikras. Juk ir paprasti piliečiai, kurių veiksmų žiniasklaida nepastebi, tikrai darė tai, ką sakė širdis. O pats tikriausias jausmas, matyt, gali būti išreikštas tada, kai ta pozicija rodoma ne virtualioje erdvėje, o realybėje. Taip darė įvairių šalių žmonės, neabejodami, kur turi ateiti. Ir ne tik prie nukentėjusios valstybės ambasados.

Anglai išėjo į Trafalgaro aikštę Londone, prancūzai – į Respublikos aikštę Paryžiuje, vokiečiai – prie Brandenburgo vartų Berlyne. Kilus kokiam nors poreikiui pareikšti savo poziciją – džiaugtis, liūdėti ar protestuoti – ukrainiečiai išeina į Nepriklausomybės aikštę Kijeve, po visų garsių įvykių vadinamą Maidanu, o čekai – į Vaclavo aikštę Prahoje. Šį sąrašą tautų, valstybių ir aikščių, kurios tų valstybių piliečiams asocijuojasi su jų viešos pozicijos pareiškimu, galima būtų tęsti ir toliau.

Tačiau tam, kad būtų tokia aikštė, joje turi būti kažkas tokio, kas žmones trauktų ten ateiti. Paminklas (abstraktus ar konkrečiam įvykiui, bet tapusiam tos valstybės ir tautos savotišku simboliu), valdžios įstaigos, kurių prieigose žmogus nori pareikšti savo poziciją, centrinė erdvė mieste, jauki aplinka. Pagaliau tai turi būti vieta, kur žmonėms nedraudžiama susirinkti.

Prieš keletą savaičių, po Vėlinių savaitgalio, atkreipiau dėmesį, kad esame reta valstybė, kurios sostinėje ir praėjus daugiau nei 25 metams nuo Nepriklausomybės atkūrimo nėra paminklo modernios valstybės kūrėjui. O jį dabar politikai siūlo statyti kokiame nors užkampyje. Tačiau taip pat mes neturime ir paminklo kaip tautos simbolio. Arba aikštės, kuri įkūnytų tokią simboliką ir būtų artima Lietuvos žmonėms.

Tiesa, aikštė, liudijanti apie tautos kovą už laisvę, yra prie Seimo rūmų. Tačiau mūsų valdžia taip išsigando vieno protesto, įvykusio 2009-ųjų sausio 16 dieną ir, deja, pasibaigusio riaušėmis, kad priėmė drakoniškus įstatymus, draudžiančius susirinkti arčiau kaip per 75 metrus nuo Seimo, prezidentūros, Vyriausybės ir teismų rūmų, ir iki šiol jų laikosi. Taigi, aikštė, į kurią Lietuvos piliečiai buvo masiškai kviečiami tragiškomis 1991 metų sausio dienomis, kai reikėjo ginti parlamentą kaip valstybės Nepriklausomybės simbolį, tapo vieta, kurioje piliečiai nepageidaujami. Po Paryžiaus įvykių ši nuostata, matyt, tik griežtės.

Nuo galimybės piliečiams susirinkti panašiai atkirsta ir didžioji dalis aikštės, kur stovi Vinco Kudirkos paminklas, nes ji yra prie Vyriausybės rūmų. Piliečių susirinkimas nelaukiamas ir Daukanto aikštėje prie prezidentūros. Net ir Lukiškių aikštės, jeigu ten ir atsirastų koks nors paminklas kaip valstybės ir tautos simbolis, piliečiams liktų tik gabalėlis, nes iš vienos pusės ji ribojasi su teismo rūmais, o iš kitos – su Užsienio reikalų ministerija. Juk nustatytas ir 25 metrų atstumas nuo kitų valdžios įstaigų.

Lieka Katedros aikštė prie paminklo Gediminui, bet čia elgesio taisykles jau nustato ne tik Lietuvos valdžia, bet ir Bažnyčia. Galima tik pasidžiaugti, kad geranoriškumo, piliečių poreikių supratimo dabartinė Bažnyčios vadovybė turi daug daugiau.

Vis dėlto ankstesnių apribojimų metai nepraėjo be pasekmių. Katedros (kaip ir Rotušės) aikštė tik per valstybės šventes ir Naujuosius metus tampa vieta, kur susirenka vilniečiai bei sostinės svečiai. Tačiau nė viena jų iki šiol nevaidina išskirtinio vaidmens.

Galbūt todėl Lietuvos piliečiai savo džiaugsmą ar skausmą lieja visų pirma socialinių tinklų puslapiuose. Ten jie gali daryti ką nori: spalvinti savo nuotraukas įvairių šalių vėliavų spalvomis, keikti valdžią arba džiaugtis. Visa tai telieka virtualioje erdvėje. Bet juk taip atbunka, o gal yra bukinama kadaise aktyvi pilietinė Lietuvos visuomenė. Tačiau kam valdžiai pilietinis aktyvumas? Pasyvi visuomenė jai dažnai yra patogesnė. O mūsų valstybei?..

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"