TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

O viešpats vis eina

2016 05 28 6:00

Graži yra Devintinių eisena, lėtai slenkanti per miestą, lydima giesmių, vis stabtelėdama nusilenkti Švenčiausiam Sakramentui, tikrajam Dievo buvimui tarp mūsų. Dvelkia senove, Bažnyčios didybės ir galybės laikais. 

Tikėjimo aiškumu ir tvirtumu. Šiek tiek karinio parado. Šiek tiek karnavalo. Daug mistikos, nepaisant, kad viskas taip atvirai, vidury dienos. Nors Vilniuje vis trumpėja Devintinių procesijos kelias, bet dar tebėra likęs tas kilometras ar daugiau, per pačią miesto širdį. Bažnyčiai priešiškos valdžios įžvelgdavo šiose apeigose pavojingą politinę manifestaciją ir uždrausdavo. Ano amžiaus pradžioje jos sugrįžo kartu su lietuvišku raštu. Paskui – su Sąjūdžio mitingais ir eitynėmis. Tos pačios vėliavos buvo. Dalis brangaus laisvės žygio. Iš monstrancijos į visa tai žvelgiantis Jėzus nepavydėjo. Nesipiktino ir neprotestavo.

Labiau nei bet kuriuo kitu metu Viešpats šią dieną yra pilnas kantrybės ir tolerancijos. Jis viską priima ir viską pakenčia. Nuolankiai leidžiasi nukeliamas nuo altoriaus ir išvedamas laukan, tolyn nuo šventos erdvės. Kažkas parenka jo metinės ekskursijos maršrutus. Be abejo, ieškoma gražiausių vietų, kaip popiežiui ar monarchui, bet miestas yra miestas, besikeičiantis, nenuspėjamas, prieštaringas. Senose nuotraukose matyti, kaip Devintinių procesijai pagerbti būriais puolama kniūbsčiomis čia pat ant šaligatvio. Dabar jau kitaip. Eismas būna sustabdytas, o daugiau viskas pagal pasirinkimą. Viešpačiui einant pro šalį, Pilies gatvėje toliau tebesiūlomos matrioškos ir mediniai šaukštai, geriamas alus, kramtomos picos. Ano pasaulio reginys palydimas gražia lyg iš reklamos šio pasaulio šypsena. Viešpats mandagiai atsako tuo pačiu. Netgi tada, kai išgirsta pašaipią repliką. Kas jam belieka? Nužengdamas iš dangaus jis turėjo žinoti, kur pataikė. Jis nebuvo sulygęs ir dėl specialaus šios savo kelionės fono. Jam geriau už mus aišku, kad žemė yra žmonių, ne angelų planeta. Todėl dabar eina pirmyn, romus ir nuolankiaširdis, susitaikęs su kiekvienu atpirktojo pasaulio vaizdu. Ir kažin ar jis, pasivadinęs tarnu, galėjo jaustis patogiau tuomet, kai šia gatve jį gabeno ant žirgo, pagal karališkus reglamentus, skalambijant trisdešimties Vilniaus bažnyčių varpams. Atlaikė. Turbūt irgi nusišypsodamas.

Kadaise tarybiniais metais, važiuodamas lankyti kalinių ir kareivėlių, kunigas Juozas Zdebskis būtinai veždavosi su savimi visa, kas reikalinga mišių liturgijai. Laužydamas bažnytinę tvarką, tas savo mišias jis laikydavo kur papuola: traukinio Vilnius-Maskva vagone, bendrabučiuose, kareivinėse, lagerių laukiamuosiuose ar paprasčiausiai ant akmens po medžiu. Paklaustas, kam viso to reikia, ypač jei esi vienų vienas, jis nečiulbėdavo kaip kiti kunigai apie savo pamaldumą, altoriaus pasiilgimą. Sakydavo, kad jam svarbu Kristų nešti visur. O labiausiai ten, kur žmogus kenčia šėtono priespaudą.

Atspėjęs amžiną Kristaus troškimą, kunigas Zdebskis išvežiojo jo švenčiausiąjį Kūną ir Kraują po visą imperiją. Surengė jam ekskursijas po tokias vietas, kur ir žmogui ne visada drąsu lankytis. Viešpats akis į akį galėjo pamatyti, koks yra pasaulis, kuriam iš meilės Tėvas atidavė savo viengimį Sūnų. Pamatęs nepasiuntė naikinančios ugnies ar tvano vandenų. Atiduotas Sūnus dar sykį atlaikė viską. Nežinia, kas liko toms vietoms, kur jo buvota, bet jį vežiojusiam kunigui turbūt kaip atlyginimą už sukartus kilometrus ir parodytą gyvenimą Viešpats perdavė savąjį sulaužytos duonos likimą.

Kas yra klausęs Evangelijos žodžių, prisimins, kad ne išorė svarbi Viešpačiui. „Duokite iš savo vidaus“, – sakė. Taip, jis žadėjo žiūrėti į širdį, ten, kur joks kitas žvilgsnis negali prasiskverbti. Krištolinė jo akis monstrancijoje neria gilyn, gręžiasi į tuos, kurie jį supa glaudžiu ištikimųjų bei išrinktųjų ratu. Čia, tarp atsidavimu ir meile alsuojančių sielų, turėtų jam rastis atgaivos šaltinis, atsvara šio pasaulio nematymui ir negirdėjimui. Bet, o varge, kiek ir jo artimųjų gretose, tuose brangiuosiuose jų širdžių plotuose dėkojimo ir garbinimo vietą yra užėmę laikinieji dalykai, šios žemės, ne dangaus šauksmas! Nuo netikros ugnies svaigstama, nuo savo smilkalų, varpelių, maldos diržų, nuo savo pačių dailumo ir reikšmingumo. Iš monstrancijos reikėtų laukti nuosprendžio, kad esate akli ir pliki, kad jums dar labai toli iki Dievo karalystės. Bet šiandien, savo vizitacijos dieną, jis nužemintai tyli. Darsyk nusišypso. Jis atlaikys, pakels ir tamsiąją saviškių pusę. Juk buvo kitados apaštalai, pilni tuštybės ir paklydimų. Nepavarė šalin, užaugino. Negalėjo kitaip. Dangaus Tėvo buvo liepta neatstumti ateinančiųjų.

Iš aukštybių nužengusi Gyvoji Duona savo klajonėse su mumis bus mėginama ir mėginama. Laiškas Žydams apie Jėzų sako, kad jis kentėjimuose išmoko klusnumo. Pasilikęs mūsų pasaulyje po duonos ir vyno pavidalais, jis toliau laikys klusnumo ir kantrybės egzaminus. Kol kas jis tebežygiuoja su mumis. Tarp saviškių ir prašalaičių. Išmokęs neišsigąsti mūsų gatvių. Vis dar turėdamas vilties visus nuvesti amžinybėn. Per pačią miesto širdį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"