TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Oi, mamyte...

2014 05 03 6:00

Dabartinė vyriausioji karta tikriausiai atsimena 1929-ųjų pavasarį, kai per laikraščius, bažnyčias ir mokyklas (radijo imtuvai buvo toli gražu ne kiekvienuose namuose) pasklido raginimas gegužės pirmą sekmadienį švęsti Motinos dieną.

Kodėl gegužės? Visiškai suprantama: gegužė – pasaulio Išganytojo motinos Marijos mėnuo, turintis šimtametę gegužinių pamaldų tradiciją. Jau Antanas Žukauskas-Vienuolis buvo aprašęs jų gyvastingumą. Mažiems ir paaugusiems bei suaugusiems vaikams tuomet atsirado maloni pareiga – tą dieną namie įteikti motinai, mamai, mamytei gėlę ir kokią nors kuklią dovanėlę (geriausia savos kūrybos). Bažnyčiose – išklausyti pamokslą apie šventą motinystės pašaukimą ir malda paprašyti Dievą gyvosioms motinoms sveikatos ir paguodos, o kapinėse – jau iškeliavusių iš šio pasaulio motinų amžinojo poilsio vieteles iš anksto aptvarkyti, papuošti ir tą dieną aplankyti.

Sovietmečiu Motinos dieną turėjo pakeisti Kovo 8-oji, moters revoliucionierės, kovotojos diena, kuriai pagerbti tiko ir butelis alkoholio (jį išgėrus galbūt ir „pasveikinimas“ kumščiu). Keitėsi ir moters pašaukimo spalvos. Antrojo pasaulinio karo metais, kai milijonai vyrų kovojo ir krito frontuose, moterys stojo gaminti tankų. Vėliau, forsuojant kolūkius, pasklido šūkis: „Merginos – ant traktorių!“ Tada paskui naujųjų laikų heroję Pašą Angeliną tūkstančiai merginų ir jaunų moterų paklausė to šūkio. Prireikė dešimtmečio, kad būtų įsitikinta (nors seniai turėjo tai būti aišku) - traktoriaus virpėjimas žalingas motinystės organams.

Po Antrojo pasaulinio karo reikėjo atkurti išretėjusias piliečių eiles, todėl daugiavaikės motinos gavo pašalpas, o ir visi suaugę bešeimiai ir mažašeimiai piliečiai turėjo mokėti specialų mokestį (tai nelietė ortodoksų vienuolių ir katalikų kunigų). Taip buvo perpumpuojami finansiniai ištekliai daugiavaikių naudai.

Sąmoningas Motinos dienos minėjimas be pertrūkio išliko prieškario tradicijas puoselėjančiose šeimose, o bažnyčiose jis dar labiau išryškėjo. Po Vatikano II Susirinkimo išleistame lotyniškame-lietuviškame Apeigyne Lietuvos vyskupijoms (1966 m.) ir Liturginiame maldyne (1969 m.) įdėtas atitinkamas skyrelis su pritaikytais maldų už motinas bei palaiminimo motinoms tekstais. Atgavus Nepriklausomybę, Motinos diena įtraukta į minėtinų dienų sąrašą ir gyvuoja be jokios agitacijos ar propagandos. Kodėl? Į klausimą atsako tautosaka:

Močiute, motinėle,

močiute sengalvėle,

gana pavargai,

gana pailsai,

kol mane užauginai...

Lietuvių kalba, kaip reta kuri, puikuojasi mažybinių ir malonybinių formų apstybe, ir daugiausia jų – šeimos santykiams vaizduoti. Brolis, brolelis, brolytis, brolužis, brolužėlis, brolužėlytis, broliukas, broliukėlis... Taip pat motina, motinėlė, močiutė, motulė, motutė, mama, mamelė, mamutė, mamytė, mamytukas, mamučiukė, Šatrijos Raganos mamate mano, kaip latvių - mana mamulite, italų - mamma mia... Esame švelniasielė tauta, šito neužginčysi.

Lietuva – vaikų pulkas prie gryčios ir sena motinėlė lange...

Motinystėje susijungia švelnumas ir jėga. Motinystėje pražysta šviesiausi moteriškumo bruožai. Todėl net ir netapusios motinomis moterys yra linkusios į globos veiklą, į ugdymo, slaugos, gebėjimo guosti reikalaujančius pašaukimus. Liūdnas ir nemeilus būtų mūsų pasaulis be motiniškumo.

Valstybininkai susirūpinę šeimų, motinų vaisingumu. Pasirodo, idant tauta nepradėtų nykti, reikia, kad kiekvienai vaisingo amžiaus moteriai tektų bent 2,1 statistinio vaiko, ir nepakanka daugelio mėgstamos 2 vaikų sistemos. Jos išpažinėjai paprastai nežino, kad skurdina, mažina tautą. O ką ir sakyti apie vieno vaiko sistemą: ši pikčiau už visas emigracijas perpus mažina tautą vienos kartos būvyje! Todėl guodžia širdį per „Marijos radiją“ ir įvairiuose šeimų sambūriuose skambantis, patirtimi grindžiamas kvietimas: „Šeimos, nebijokite gimdyti trečio ir ketvirto vaiko!“ Ir pats vaikų auklėjimas esti spalvingesnis, turiningesnis gausesnėje šeimoje.

Deja, Lietuvoje priskaičiuojama iki 50 tūkst. sutuoktinių porų, negalinčių susilaukti įpėdinių. Kita vertus, keli tūkstančiai našlaičių ir pusiau našlaičių yra benamiai, bešeimiai, auga globos įstaigose. Koks sprendimas? Šios dvi grupės akivaizdžiai skirtos viena kitai: įvaikinimas!

Tačiau tai ne taip paprasta. Dažnai girdime egoistišką atsakymą: nėra savo, nereikia nė svetimo. Nebus svetimas, kurį su meile užauginsi.

Ką pasakyti apie laisva valia pasirinkusius bešeimystę: kunigus, vienuoles ir vienuolius? Būtų negarbinga, jei kas rinktųsi celibatą, kad išvengtų šeimos rūpesčių. Bet atsisakyti šeimos – rimtas, nemenkos savitvardos reikalaujantis pasirinkimas ir ne pats sau tikslas. Dėl religinių motyvų šeimos nekuriantys asmenys savitu būdu tarnauja visuomenei ugdydami joje dvasingumą. Jie dažnai tampa ir tiesioginiais auklėjamojo darbo padėjėjais.

Atidžiai seksime ir įgyvendinsime Šeimos metų programą!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"