TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Oi, puga puga puga...

2016 01 30 6:00

„Mažoji studija“. Aiškinamas Dievo žodis skamba įtaigiai – pamokslininko ne tik malonus tembras, bet ir ausiai miela, taisyklinga tartis. Kaip vis dėlto tai svarbu. Bet juk čia monsinjoras Žydrūnas Vabuolas. Tada viskas aišku. Taigi kalbininko Vytauto Vitkausko, dėsčiusio Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos klierikams kalbos kultūrą, mokinys.

Gal ne visi ir žino, jog V. Vitkauskas mokė klierikus nepriekaištingai kalbėti. Ir net džiaugdamasis jų pažanga, sielvartingai krimsdavosi, kad iki tobulumo šiems dar toli, kad pritingi, apsileidę, nesistengia.

Stengėsi – sprendžiu iš tos pačios „Mažosios studijos“ laidelių, kuriose lenkai seminaristai savo pirmąsias homilijas sakydavo įdėdami daug pastangų, kad tik būtų gerai, taisyklingai, vaizdingai. Šiandien kai kurie jų eina aukštas pareigas, bet noras gražiai kalbėti jiems nepraėjęs.

O Ž. Vabuolas paskui pats tapo rektoriumi – galima spėti, perėmė bent dalelę savo dėstytojo aistros lietuvių kalbai. Kai Lietuvių kalbos institute buvo pristatomi „Atsiminimai apie Vytautą Vitkauską“, dalyvavo ir jis – nepraleido negirdomis kalbėtojų nusižengimų kalbos kultūrai. „Kaip jie čia nedera, juk pristatoma knyga apie kalbininką!“ – stebėjosi Ž. Vabuolas.

Oi, koks pedantas?

V. Vitkauskas irgi buvo toks, dešimtkart labiau. Turėjo donkichotišką silpnybę visur ir visada taisyti kalbos klaidas. Jis buvo tas „lašas po lašo“. Kartais atrodydavo smulkmeniškas priekabiautojas, bambeklis, zirzeklis, keistuolis, veltui aušinantis burną ir eikvojantis jėgas niekams. Taip, tas „beprasmiškumas“ turėjo dramatiško grožio. O prasmė pasirodydavo netikėtai – kad jis buvo teisus ir darė, ką reikėjo daryti.

Per tą patį „Atsiminimų apie Vytautą Vitkauską“ pristatymą auditorijos gale atsisėdęs Jonas Klimavičius atrodė kaip nepažangus mokinys, visą laiką trukdantis pamoką, – kažką pusbalsiu burbėjo ir burbėjo. Piktinosi netaisyklinga tartimi, kitomis kalbos klaidomis. Nijolei Baužytei pasakojant, kad kilo baisi puga (ji tikrai taip ir ištarė, trumpai trumpai – puga), skrupulingasis kalbininkas neištvėrė ir triskart garsiai visiems pakartojo: „Puga pugapuga.

Netaktas?

Bet štai išgirdau, o paskui jau tarsi kitomis ausimis klausiausi, kaip radijo ir televizijos žurnalistai, pranešantys apie JAV neseniai siautusią stichiją, vienas su kitu rungtyniauja, kuris ištars trumpiau: pugapugapuga, tukstantmečio puga. Mano mėgstamo LRT radijo balsai ir balseliai „pripugavo“ daugiausia, net įsigudrino tarti taip trumpai, kad visai be balsės: pga – pga – pga.

V. Vitkauskas dėstė Muzikos ir teatro akademijos studentams, būsimiems aktoriams. Kaip ir Valerija Vaitkevičiūtė. Turbūt dažnai ten atrodė kaip kokie antrarūšiai, antraplaniai. (Juk teatras yra, pavyzdžiui, koršunoviški gaivalai, ne kokia papelijusi lingvistika.) Blusinėjo klaideles, krimtosi dėl žargoniškos tarties ir panašiai. O didieji ambicingieji menininkai scenos kalbą tapatino su prasta vaidyba, deklamaciniu patosu, neva žudančiu lietuvių teatrą.

Žiūriu akademijos studentų žiemos egzaminų spektaklius. Kai kurie jauni aktoriai tiesiog stulbina temperamentu, kone prismeigiančiu prie kėdės. Bet stulbina ir klausą rėžiančia, prie kėdės prismeigiančia tartimi. Deklamacinio patoso nebėra, bet nebėra ir balsės ė, temperamentingasis jaunimas jos nebetaria. Nėra ir nereikia. (Visaip žmonės taria ir mes taip visaip tarkim?) Vietoj ė – e arba ie: niera, tikiejimas. O kur jau tikrai reikėtų tarti ie – jo nebėr, nebelikę. Kitiems dvibalsiams irgi ne geriau.

Nėra nei ė, nei ie, nei kitų dvibalsių, ir niekas nesuklinka salėje. Nė vienas nestrykteli į sceną ir nespiria vaidintojui į užpakalį.

Įsileisime į abėcėlę tris naujas raides ir net neprašomi atiduosime ė.

O tuo metu jaunieji kreatyvistai, matyt, apsvaiginti kreatyviojo Algio Ramanausko lingvistinės „kompetencijos“, kasdien vis naiviai nustemba: tai ką, sakyti „tame yra problema“ – blogai? Visai normali reikšmė. Kalbininkai neturi ką veikti. Sakyti „nedaeina“ – blogai? Net „sekančio karto“ negalima?

Ir štai jų „blaivaus proto“ argumentai, dėstomi rimtų rimčiausiai: „Blogai sakyt ir „tame yra problema“. Nors šneki apie konkrečius daiktus. Pavyzdžiui, krepšininkų lėtumą. Šitas ir tas – įvardžiai skirti parodyti. Tame (krepšininkų lėtume) yra problema. Problema yra ne šitame, ne alkoholio pasiekiamume, o tame, jo nesaikingame vartojime.“

Šarada jums – pramogai.

Sakyti „pas mane trauma“ galima – leidžia kreatyvistas Karolis Vincentas Jachimavičius. Anot jo, logiška: jeigu koks nors daiktas pas mane, tai ir liga pas mane. Kalbininkai tokių reikšmių nenorį priimti: „Reikšmių, kurias naudoja daugelis, bet kalbos milicininkai jas stabdo, norėdami primesti savo stilių.“

Bet Lietuvoje dar yra lituanistų. Mokytoja Nijolė Baumilienė nenutylėjo, sureagavo, iškart perpratusi kreatyvisto aplombą: „AŠ TAIP KALBU, todėl negali būti negerai.“

Reikia drąsos kištis į kreatyvistų širšyną.

Mokytoja donkichotiškai replikuoja, o storas katalikiškas žurnalas, garsiausiai verkiantis dėl negaunamos paramos aukštajai kultūrai skleisti, žada vėl pliūptelėti įrodymų, kad kalbininkų rūpinimasis mūsų kalbos kultūra sovietmečiu buvo gudrios KGB pinklės, kompartijos planas, oficialieji žaidimai ir panašiai. Ir čia šarada, bet jiems kažkaip viskas aišku.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"