TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Okupuota sąmonė

2008 05 20 0:00

Praėjusią savaitę posėdžiavusi Pasaulio lietuvių bendruomenės ir Seimo komisija nieko nauja nepasakė dėl dvigubos pilietybės. Net neva naujas kompromisinis A.Lydekos įstatymo projektas, numatantis išimtį Europos Sąjungoje (ES) gyvenantiems tautiečiams, iš tikrųjų yra apgailėtinas, negrabiai maskuojantis tą seną baimę, priešiškumą ir nepasitikėjimą, su kuriuo nuo okupacijos laikų žvelgiama į išeiviją. Pagal A.Lydekos projektą už ES ribų plyti abejotinas svetimas pasaulis - ypač JAV, Lotynų Amerika, Kanada, Australija. Nesunkiai atpažįstamas komunistinės ideologijos dirbtinis pasaulio padalijimas į Rytus ir Vakarus.

Nenuostabu, kad iš visų ideologinių priešų KGB Lietuvos skyrius išskirdavo stipriausią ir gausiausią, geriausiai organizuotą Amerikos lietuvių bendruomenę, kuri niekad nesudėjo ginklų kovodama dėl Lietuvos laisvės. Bet nuostabu, kad net įstatymu bandoma išskirti ir diskriminuoti JAV lietuvius nepriklausomoje Lietuvoje. Išeivija pelnytai šį įstatymo projektą atmetė kaip netikrą pinigą.

Kadangi nėra nė vieno rimtesnio teisinio argumento, kuriuo būtų pateisintas tas nelemtas Konstitucinio Teismo (KT) sprendimas dėl dvigubos pilietybės, šio nutarimo šalininkai pastaruoju metu pamėgo apeliuoti į moralę. Girdi, pilietybę dera nusipelnyti, pilietis turi ne tik teises, bet ir pareigas, jis privalo prisiimti atsakomybę už savo valstybę. Lyg patvirtindamas tokį moralinį patosą V.Adamkus suteikė pilietybę vienam iškiliam, daug nusipelniusiam kunigui. Kitaip tariant, pilietybė tampa įvertinimu, apdovanojimu. Tačiau išeivijai pilietybės nereikia suteikti. Ją būtina SUGRĄŽINTI.

Juk skaudžiausia Lietuvos žaizda, kurią padarė okupacija, yra prarasta tautos dalis. Daktaras Adolfas Damušis savo sukrečiančioje paskaitoje, kurią 1987 metais perskaitė per Lietuvių katalikų akademijos suvažiavimą Romoje, suskaičiavo, kad II pasaulinio karo ir pokario metais (1940-1959) Lietuva neteko net 1 122 660 gyventojų, įskaitant pasitraukusius nuo raudonojo tvano į Vakarus ir masiškai deportuotus į Rytus. Konstitucinio Teismo sprendimas kaip tik skaudžiausiai ir smogė II pasaulinio karo bei pokario aukoms Vakaruose ir Rytuose, iš esmės pratęsdamas okupacijos politiką ir įtvirtindamas jos padarinius.

Tie auksaburniai, tuščiažodžiaujantys apie išeivijos pareigas ir atsakomybę valstybei, turbūt net nėra girdėję apie XX amžiaus masinį smurtą prieš tautas ir žmogų, taip pat apie II pasaulinio karo pagimdytą 12 milijonų "tautą" - displeced persons (DP) - išvietintus

asmenis - išvytus iš savo tėvynės, iš savo žemės beteisius žmones.

"Aš stovėjau ant kranto mano vaikystės upės. Aš maudžiausi paskutinį kartą smėlingame pakapės duburėlyje, - pradeda savo romaną "Išėjusiems negrįžti" apie tautos tremties kelius Marius Katiliškis, o baigia, iš gimtųjų namų į naująjį pasaulį atsinešdamas tik vienerius marškinius, šiais žodžiais: - Aš atsigręžiau atgal. Mūsų pėdos, mūsų praeitis, mūsų nueitas takas - švarut švarutėliai užneštas ir užpustytas." Išėjusiems negrįžti - anksčiau taip buvo nutarę okupantai, kurie visus pasitraukusius į Vakarus buvo paskelbę liaudies priešais. Dabar taip nusprendė KT. Nežinau, ką įvykdė KT, bet tikrai ne istorinį teisingumą, veikiau - sovietinį kvaziteisingumą. Gal tikrai sunkiau nusikratyti ne teritorijų, o mąstymo okupacijos?

Kokia dabar būtų buvusi Lietuva, jeigu kartu su nepriklausomybės

atkūrimu būtų buvusi ištaisyta istorinė skriauda ir neteisybė, prie vieno tautos stalo pakviesti visi išvaryti broliai ir seserys, kurie daugiau kaip pusę šimtmečio buvo priversti, anot poeto, "vieteliauti po pasaulį".

Kitaip tariant, jeigu būtų buvusi sugrąžinta Lietuvos pilietybė ir teisės visiems tremtiniams, emigrantams, jų palikuonims - be jokių sąlygų ir "nuopelnų". Visiems tiems, kurie gimtinėje palikę visus turtus vienmarškiniai po svetimu dangumi net beviltiškiausioje situacijoje kalbėjo Kazio Bradūno žodžiais: "Žemyno potvynis/ Dumblą ir kraują,/ Žvyrą ir ašaras/ Neša į jūrą.../ Laikykimės!/ Laikykimės koplytstulpio šaknų!"

Jeigu į atkurtos Lietuvos valstybės svarbiausias pozicijas, institucijų vadovų postus būtų sugrįžusi bent dalis iš tų 70 tūkst. Lietuvos elito atstovų, kurie, bėgdami nuo okupantų teroro ir mirties Sibire, glaudėsi Vakaruose, pokario DP stovyklose, kurie būtų į atkuriamos jaunos valstybės pamatus kloję M.Krupavičiaus, A.Maceinos, J.Brazaičio, kitų Lietuvių fronto bičiulių socialiai teisingos valstybės idėjas? Sunku pasakyti, ar Lietuvos politikai dėl egoizmo ir konkurencijos baimės neįsileido į krašto politinę sceną išeivijos, ar tai buvo sąmoninga linija, kurią dabar pratęsė KT?

Man net teisėtos Lietuvos politikų pretenzijos Maskvai dėl okupacijos žalos atlyginimo kartais atrodo nenuoširdžios ir operetiškos, nes jie patys nė piršto nepakrutino, kad likviduotų pačius skaudžiausius okupacijos padarinius - susigrąžintų smurtu ir stipresniojo prievartautojo teise atplėštą tautos dalį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"