TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Oriai pribaigti?

2014 08 30 6:00

Lietuvoje netrūksta įdomybių. Netrūksta ir pasiūlymų įteisinti visokias pasaulyje pasitaikančias žmoniškas ar nežmoniškas nuostatas, kokių amžiais neturėjome. Viena tokių naujybių - įteisinti eutanaziją.

Ką reiškia šis graikiškas žodis? Su „eu-‘“ prasidedantys žodžiai visada turi reikšti ką nors gera: euforija, eugenika, net Eucharistija - Gerosios Meilės sakramentas (Švenčiausiasis). Priešingybė yra sudurtinių žodžių dalis „kako-“, pavyzdžiui, kakofonija (kačių muzika).

Istorijoje turime daug pavyzdžių, kaip kautynėse sužeistam kariui „pasigailėjimo šūvis“ užbaigia jo kančias. Tas pat ir gyvūnams. Jono Biliūno pasenusį Brisių jo šeimininkas iš gailesčio „pribaigė“. DLKŽ kaip vieną žodžio „pribaigti“ reikšmę nurodo „padaryti galą gaištančiam“, bet žmogus gi negaišta! Vis dėlto tinkamiausias lietuviškas terminas eutanazijai būtų „pribaigimas“.

Suprantamas artimųjų ir slaugančių medikų skausmas stebint beviltiško ligonio kentėjimus. Kartais ir pats ligonis prašo pribaigti. Ypač kai mato, kad artimieji jo nemyli.... Vis dėlto penktasis Dievo įsakymas įspėja: nežudyk nei kito, nei savęs! Žmogaus gyvybė - nelygstama vertybė. Jau IV amžiuje prieš Kristų Graikijoje „medicinos tėvas“ Hipokratas suformulavo gydytojo priesaiką su tokiu sakiniu: „Niekam, nors labiausiai prašytų, neduosiu mirtinų nuodų, taip pat panašių jų sumanymų patarimu neparemsiu.“ Ką tad daryti? Visomis įmanomomis priemonėmis lengvinti kančias ir sudaryti orią aplinką. Visuotinai sutariama, kad žmogus turi pareigą oriai gyventi ir turi teisę oriai numirti.

Labai atsakingą žodį šiuo klausimu 1995 metais yra tarusi Popiežiškoji sveikatos apsaugos darbuotojų pastoracijos taryba. Ji paskelbė platų (150 str., 122 p.) programinį dokumentą "Sveikatos apsaugos darbuotojų chartija". Lietuviškas jo vertimas išleistas 1997 ir 2003 metais. Dokumentas turi tris dalis: Prokreacija, Gyvybė, Mirtis. Pastarajai temai skirti 114-150 straipsniai. Štai trys straipsniai, kalbantys apie orų mirimą.

„119. Teisė gyventi mirtinai sergančiajam - tai „teisė mirti giedrai, išlaikant krikščionišką ir žmogišką orumą“. Tai negali reikšti teisės nusižudyti ar nužudyti kitą, bet reiškia teisę išgyventi mirtį žmogiškai bei krikščioniškai ir nevengti jos bet kuria kaina. Šiuolaikinis žmogus pamažu įsisąmonino tą teisę, kad mirties valandą būtų apsaugotas nuo „technizacijos, kurioje slypi piktnaudžiavimo pavojus“.

Šiuolaikinė medicina iš tikrųjų disponuoja priemonėmis, galinčiomis dirbtinai vilkinti mirtį, bet iš to pacientas negauna jokios realios naudos. Paprasčiausiai palaikoma jo gyvybė arba sugebama tam tikrą laiką pratęsti gyvenimą sunkių kančių kaina. Tokį atvejį apibūdintume kaip „terapinį atkaklumą“, kai, panaudojant ypač alinančias ir varginančias ligonį priemones, jis „pasmerkiamas dirbtinai pratęsiamai agonijai“.

Tai prieštarauja mirštančiojo orumui ir moraliniam jo uždaviniui priimti mirtį bei natūralią jos eigą. „Mirtis - tai neišvengiamas žmogaus gyvenimo faktas“, „negalima bergždžiai jos vilkinti, bet kuria kaina bėgant nuo jos“.

120. Sveikatos apsaugos darbuotojas, žinantis, kad nėra „nei gyvenimo šeimininkas, nei mirties nugalėtojas“, vertindamas priemones, „privalo tinkamai pasirinkti, t. y. paisyti paciento ir atitinkamai reaguoti į jo tikrąją būklę“.

Čia taikoma minėta „priemonių proporcingumo taisyklė“, kurią reikėtų taip apibūdinti: „Kai, nepaisant visų pastangų, mirtis aiškiai neišvengiama ir jau nebetoli", galima sąžiningai ryžtis „atsisakyti gydymo, kuris užtikrintų tiktai netikrą, varginantį gyvenimo pratęsimą, tačiau nenutraukiant normalios pagalbos, teikiamos ligoniams panašiais atvejais“. Dėl to gydytojui nereikia nerimauti, tarsi būtų nepagelbėjęs pavojuje esančiam žmogui.

Maistas ir gėrimas, netgi dirbtinai teikiami, priklauso prie normalių priemonių ir visada duotini ligoniui, jei tik netampa jam našta; jų nedavimas gali reikšti tikrą ir faktinę eutanaziją.

121. Gydytojui ir jo bendradarbiams nepriklauso nulemti žmogaus gyvybę ar mirtį. Kalbame paprasčiausiai apie buvimą gydytoju, kitaip tariant, apie ieškojimą ir sprendimą pagal žinias ir sąžinę, kaip pagarbiai patarnauti jam patikėto ligonio gyvybei ir mirčiai. Ši atsakomybė nereikalauja visuomet ir kiekvienu atskiru atveju išnaudoti visas įmanomas priemones. Ji gali netgi reikalauti atsisakyti kai kurių priemonių, skaitantis su giedru ir ramiu mirties, glaudžiai susijusios su gyvenimu, sutikimu. Gali taip pat reikšti pagarbą ligonio, kuris atmeta tokių priemonių vartojimą, valiai.“

Gyvenimo praktika rodo, kaip pavojinga pripažinti artimiesiems ir gydytojams teisę į ligonio ar nemylimo senuko gyvybę ir mirtį.

Prieš keletą metų Lietuvos spaudoje buvo paskelbtas išsamus straipsnis iš lietuvės medicinos sesers patirties kultūringoje ir taikingoje Šveicarijoje, prestižiniuose slaugos namuose.

Kai anūkams nusibosta mokėti už senuko slaugą ir norisi greičiau gauti palikimą, vieni iš kitų jie sužino slaptą banko sąskaitos numerį, į kurį pervedus 10 000 dolerių per kelis mėnesius nurodytas senukas medicinos bei slaugymo priemonėmis bus paruoštas teisėtai eutanazijai...

Pripažinus eutanaziją, atidaromas kelias „oriai“ "kakotanazijai". Visada gaunami pražūtingi vaisiai, kai asmenys, partijos ar valstybės pasisavina išskirtines Kūrėjo teises.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"