TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Paaiškintas neofeodalizmas

2011 08 25 0:00

Praėjusią savaitę Rusijoje, priešingai visam pasauliui, buvo demonstratyviai ignoruotas 1991 metų rugpjūčio pučo Maskvoje dvidešimtmetis. Vladimiro Putino ir Dmitrijaus Medvedevo Rusija užmiršo Boriso Jelcino Rusiją, pasuko kitu keliu. Koks tas Rusijos kelias, ar jo, kelerius metus atsilikusi, nekartoja Lietuva?

Pabaiga. Pradžia rugpjūčio 24 d. numeryje

Pasekmės

Akivaizdu, kad dabartinis Rusijos politinis elitas yra kur kas mažiau kompetentingas negu buvusi sovietinė biurokratinė klasė, tačiau jos despecializacijos ženklus galima pastebėti ir pačioje visuomenėje. Šiandien tik 14 proc. baigusiųjų Rusijos universitetus specializuojasi inžinerijoje. Vokietijoje ir Kinijoje šie skaičiai yra atitinkamai 29 proc. ir beveik 42 procentai. Dėl specialistų kvalifikacijos trūkumo karjeros dažniausiai padaromos dėl asmeninių santykių, o patirtis ir darbuotojo savybės iš esmės nieko nereiškia. "Gazprom" generalinis direktorius Aleksejus Milleris, kai buvo paskirtas į aukščiausias kompanijos pareigas, neturėjo jokios patirties energetikos versle. Net smarkiai kylant dujų kainoms, "Gazprom" produkcija nukrito nuo 523,2 mlrd. kubinių metrų 2000-aisiais iki 461,5 mlrd. kubinių metrų 2009 metais. "Rosatom" generalinis direktorius, buvęs ministras pirmininkas Sergejus Kirijenka neturėjo jokios patirties branduoliniame sektoriuje. Tik vienas iš vienuolikos naujų branduolinių reaktorių, kuriuos jis pažadėjo pastatyti Rusijoje, kai 2005-aisiais buvo paskirtas į šias pareigas, buvo pradėtas eksploatuoti.

Ką iš tikrųjų reiškia ši greita Rusijos elito despecializacija? Pastaruoju metu tai reiškia, kad tapti biurokratu visam gyvenimui be galo populiaru. Ten yra pinigų.

Rusijos despecializacija sutapo su gerokai padidėjusiu pinigų srautu į Rusijos ekonomiką, daugiausia dėl didėjančių naftos kainų. Federalinio biudžeto pajamos išaugo nuo 1,2 trln. rublių 2001-aisiais iki 8,2 trln. 2008-aisiais, o rublio vertė, palyginti su JAV doleriu, išaugo nuo 29,5 iki 24,9 rublio už vieną dolerį. Tai leido Rusijos biurokratijai padidinti turtą, kurį gali gauti iš kyšių bei kitų neoficialių pajamų šaltinių. Remiantis pagrindinio Rusijos korupcijos eksperto Georgijaus Satarovo skaičiavimais, valdant Vladimirui Putinui bendra kyšių suma Rusijos ekonomikoje šoktelėjo nuo 33 mlrd. JAV dolerių iki daugiau kaip 400 mlrd. dolerių per metus.

Dėl šios padėties iškilo dvi ryškios tendencijos. Pirmoji yra ta, kad valstybės tarnyba vis patrauklesnė tampa jauniems žmonėms, kurie nėra gabiausi ir geriausi Rusijoje. Rusijos policijos pulkininko vidutinis amžius dabar yra 42 metai, sovietiniu laikotarpiu jis buvo 57 metai. Mokesčių policijos pareigūno vidutinis amžius yra mažiau nei 33 metai. Tarp vakarietiškiausio Maskvos universiteto - Maskvos aukštosios ekonomikos mokyklos - absolventų 88 iš 109 studentų, kurie mokėsi mano dėstomų studijų 2008 metais, svajojo apie biurokrato karjerą. Tai reiškia, jog labai tikėtina, kad jaunėjanti ir įgyjanti vis daugiau išsilavinimo Rusijos valdančioji klasė taps vis labiau konservatyvi. Tai visiškai paneigia nuomonę, ganėtinai dažną tarp užsienio mokslininkų, kad senėjanti vadovų karta, kuri patyrė sovietines politines praktikas, galėtų užleisti kelią jaunesniems ir liberališkesniems vadovams ateiti į valdžią.

Antroji tendencija dar akivaizdesnė: šiandien pinigai gali būti ne tik "išgaunami" iš viešųjų paslaugų sektoriaus, bet taip pat už juos galima nusipirkti įtakingas pozicijas jėgos elite. Pavyzdžiui, skaičiuojant JAV doleriais, Dūmoje yra daugiau kaip 49 "oficialūs" milijonieriai ir 6 milijardieriai, Federacijos Taryboje - 28 milijonieriai ir 5 milijardieriai. Tuo metu Silvio Berlusconi yra vienintelis milijardierius kada nors laimėjęs vietą kuriame nors pagrindinių 15 Europos Sąjungos (ES) valstybių parlamente. Nuo tada, kai Dūma ir Federacijos Taryba yra sudaromos iš Kremliaus atrenkamų deputatų, nereikia daug pastangų suprasti, kaip šie superturtingi žmonės užėmė savo postus. Jie moka pinigais bei lojalumu "aukštyn" ir gauna apsaugą "žemyn" - tai esminis feodalinių socialinių mainų požymis. Tuo pačiu metu dauguma Rusijos ministrų bando įtikinti paprastus piliečius, kad jų vidutinės oficialios metinės pajamos yra mažiau kaip 100 tūkst. dolerių. Nesvarbu, ar kas nors jais tiki, šiomis dienomis valstybėje nėra nei vieno įsiskolinusio ministro ar bankrutavusio gubernatoriaus.

Rusijos politikoje ir versle galima pastebėti iš viso to kylančius du įdomius pokyčius. Pirmasis - nuo 2000-ųjų stabili bet kokio sėkmingo verslo Rusijoje konversija į pusiau šeiminį verslą. Visuomenėje, kurioje iš esmės stokojama socialinio pasitikėjimo, kuo jūs galite pasitikėti, jei ne savo šeima? Giminystė yra institucionalizuota kaip ir pats feodalizmas ir, kaip visada, vienas kitą palaiko.

Visi žino, kad geriausius žemės sklypus Maskvoje tvirtai valdo turtingiausia šalies verslininkė Jelena Baturina, kuri nuo 1991-ųjų yra ištekėjusi už buvusio Maskvos mero Jurijaus Lužkovo. Tą patį galima būtų pasakyti apie Baškirijos Respubliką, kurioje Uralas Rachimovas, ilgamečio prezidento Murtazo Rachimovo sūnus, kontroliuoja naftos ir naftos produktų verslą. Buvusio sveikatos ir socialinės plėtros ministro Michailo Zurabovo žmonai priklausė kelios bendrovės, atsakingos už vaistų pirkimą, šie medikamentai vėliau buvo nemokamai išdalyti vargstantiesiems. Didžiąją dalį vaistų nupirko valstybė nuo 3 iki 5 kartų didesne nei rinkos kaina. Proceso metu vargstantieji buvo patenkinti, o turtingieji tapo gerokai turtingesni. Ar kada nors buvo geresnis puikios sėkmės, darant gerus darbus, pavyzdys nei rusiško stiliaus?

Dabar ištisos šeimos infiltruojasi į valstybės tarnybą. Pažvelkite dar kartą į Anatolijų Serdiukovą, kuris buvo gynybos ministru vyriausybėje, kai jai vadovavo jo patėvis Viktoras Zubkovas, arba į dabartinę sveikatos ir socialinės plėtros ministrę Tatjaną Golikovą, Rusijos pramonės ministro Viktoro Christenkos žmoną. Yra dar vaizdingesnių "valdymo dinastijų" kūrimo istorijų "nacionalinėse" respublikose. Čečėnijoje 29-erių Ramzanas Kadyrovas buvo savo tėvo, nužudyto 2004 metais, de facto įpėdinis. Nuo 2010-ųjų vasario Dagestaną valdė Magomedsalamas Magomedovas, Magomedali Magomedovo, Dagestano valdovo nuo 1983 iki 2006 metų, sūnus. Tokie elgesio modeliai kartojami visuose valdžios lygmenyse.

Bet užteks istorijų. Kaip vienas aštrialiežuvis yra pasakęs, daug istorijėlių nesudaro faktinės informacijos. Daug svarbiau tai, kaip Rusijos elitas iš tikrųjų valdo šalį. Jie daro tai paskubomis, remdamiesi kiek įmanoma mažesniu institucionalizuotų teisės normų kiekiu, nepaliaujamai darydami pataisas įstatymų leidyboje ir laikydamiesi biurokratinio imuniteto prielaidos. Nuo Rusijos "nepriklausomybės" paskelbimo, po Sovietų Sąjungos žlugimo, šalyje vyko penkeri parlamentiniai rinkimai, kiekvieniems buvo taikomos skirtingos taisyklės. Per metus Dūma patvirtina beveik 400 naujų įstatymų, o tai net 6 kartus daugiau nei JAV Kongrese. Kai deputatai nėra užsiėmę naujų įstatymų priėmimu, jie daro pataisas galiojantiems. Kad ir kaip pastaruoju metu galėjo būti nestabilu Vašingtone, bet ar, žvelgiant šiuo aspektu, paprastas amerikiečių verslininkas galėtų įsivaizduoti mokesčių įstatymą, prie kurio kas dvi savaites pridedami visiškai nauji straipsniai arba padaromos senųjų pataisos?

Kai kurie įstatymai priimami ir kai kurios nuostatos įrašomos tik tam, kad sunaikintų tam tikrą verslą ar priverstų jo savininkus atiduoti savo bendroves naujiems valdytojams. Dabar įprasta, kad mokesčių policija arba prokurorai apkaltina verslininkus kokia nors neteisėta veikla, taip priversdami juos parduoti savo verslą ar paprasčiausiai bėgti iš šalies. Vėliau "labiau patyrę" teisininkai lengvai randa priežastį nuginčyti teismo sprendimą ar vyriausybės nutarimą, ir tokiu būdu atnaujinti jau naujų savininkų verslą. Taip pat, jeigu verslininkas yra pripažįstamas kaltu už mokesčių slėpimą ar muitinės pažeidimus, jis gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, tačiau žmogus iš mokesčių ar muitinės komiteto, kuris pasirašė jo mokesčių deklaraciją, lieka nepaliestas baudžiamojo persekiojimo. 2005-aisiais Rusijos liūdniausiai pagarsėjusioje mokesčių vengimo byloje Michailas Chodorkovskis ir Platonas Lebedevas buvo nuteisti laisvės atėmimo bausme už mokesčių vengimą 2000-2003 metais. Nė vienas mokesčių pareigūnas, kuris turėjo tikrinti jų tariamai suklastotas mokesčių deklaracijas, nebuvo nubaustas. M.Chodorkovskis ir P.Lebedevas savo nusikaltimu nesiekė tiesiog apeiti mokesčius, jie siekė pakilti virš jiems nustatytų lubų neofeodalinėje hierarchijoje.

Kas bus vėliau?

Šiandien Rusija yra vienas iš "korporacinės valstybės" pavyzdžių, kurioje politika yra tik dar viena verslo rūšis. Politinės problemos čia sprendžiamos lyg jos būtų komercinės, o komercinės lyg jos būtų politinės. Elito svarbiausias tikslas yra išlaikyti sistemą, kuri leidžia nekompetentingiesiems biurokratams kontroliuoti valstybės turtą. Viltis, kad kas nors pasikeis, kai dabartinė valdančioji klasė išeis ir ją pakeis jaunesnė karta, yra labai menka.

Taigi kokį valdymą Rusija paveldės? Pastarojo dešimtmečio patirtis rodo, kad net jeigu dabartinė sistema yra pažeidžiama daugelio išorinių veiksnių, šalyje yra pakankamai plačių socialinių grupių, kurios pelnosi iš jos ir siekia ją išlaikyti. Dar daugiau žmonių, atrodo, reiškia norą prisijungti prie šių grupių, kad gautų "savo" turto dalį su minimaliomis aukomis, pastangomis ir rizika. Esant tokioms aplinkybėms, yra įvairių būdų įtraukti naujus narius į dabartinį elitą be jokio ryškaus pasikėsinimo į jo galią.

Daugelis naujų narių ateis iš Rusijos kolegijų ir universitetų. Štai keletas naujai atsirandančių tendencijų. Pirma, šiandien Rusijos aukštasis mokslas yra neproporcingai orientuotas į socialines studijas. Tai nėra blogas dalykas, bet personalas yra pasenęs ir neatitinkantis reikalavimų, todėl studijų kokybė yra labai prasta. Kartais profesoriai ir dėstytojai paprasčiausiai išreiškia savo esamos situacijos viziją, o šios vizijos dažniausiai būna ideologinės arba lojalumo valdančiajai klasei išraiška.

Be to, dalis šios klasės atstovų, kurie anksčiau niekada nėra dėstę, dabar tampa naujai įsteigtų fakultetų ir departamentų dekanais bei vadovais. Geriausiame Rusijos universitete, Maskvos Lomonosovo universitete, mano studijų baigimo metais - 1989-aisiais - buvo tik 17 fakultetų. Dabar jame yra 39 ir tarp naujai atsiradusių galite rasti Pasaulio politikos fakultetą, kuriam vadovauja Dūmos deputatas Andrejus Kokoškinas, Viešojo administravimo fa- kultetą, vadovaujamą naujojo štabo viršininko Viačeslavo Volodino, bei Televizijos aukštąją mokyklą, vadovaujamą ultrakonservatyvių straipsnių autoriaus Vitalijaus Tretjakovo. Visi trys, aišku, yra partijos "Vieningoji Rusija" funkcionieriai. Tiesa, universiteto rektorius yra "Vieningosios Rusijos" Maskvos regiono tarybos narys.

Dar daugiau, pastaraisiais metais gerokai pasikeitė priėmimo sistema. Vietoje atskirų stojamųjų egzaminų kolegijose dabar yra bendras valstybinis egzaminas, leidžiantis net žmonėms iš tolimų provincijų, kurių pažymiai dažnai būna abejotinos kilmės, lengviau patekti į didmiesčių kolegijas. Šie jaunuoliai, atsiradę faktiškai iš niekur ir turintys labai prastą vidurinį išsilavinimą, turi konkuruoti su kur kas geriau paruoštais kolegomis iš didžiųjų miestų. Žinoma, jie iškart supranta, kad politinis lojalumas gali jiems padėti šioje nelygioje kovoje, o tai sukuria naujas priežastis atsirasti kitai feodalinių mainų formai.

Šiandien tik nedidelė dalis studentų gali išgyventi iš tėvų skiriamų pinigų mokslams. Studijų metu dauguma jaunimo dirba ir dažniausiai jie tai daro naujose Rusijos bendrovėse, organizuotose vakarietišku, hierarchiniu būdu su kiekvienos jos funkcijos drausmės ir racionalizacijos tradicijomis (ką jau kalbėti apie neįsivaizduojamą popierizmą). Oportunizmas tokioje aplinkoje gali atrodyti kaip vienintelis racionalus pasirinkimas. Taigi abiturientas iš mažo ir tolimo miestelio, kur buvo mokytas neprofesionalų, kuris labai žavėjosi didmiesčių prabanga ir net kelerius metus dirbo kompanijos kontoroje, iš esmės nieko negaminančioje, tampa geriausiu įmanomu žemiausios naujojo Rusijos elito atšakos nauju nariu. Sistemai kasmet "pagaminant" daug tokių iš kaimo kilusių žmonių, dabartinis režimas gali jaustis pakankamai saugus, žinodamas, kad jis gali atlaikyti beveik visus potencialius tvarkos griovėjus.

Dar vienas elito narių rezervas gali atsirasti iš Rusijos "vykdomųjų" organų pajėgų (tik su ironijos gaidele mes galime juos vadinti "teisėsaugos" agentūromis). Valdant V.Putinui jų padaugėjo, ir jie stiprūs. Šiandien šalies aktyvioje tarnyboje yra daugiau kaip 200 tūkst. profesionalių karininkų. Apie 1,1 mln. kareivių tarnauja Vidaus reikalų ministerijoje, daugiau kaip 300 tūkst. Federaliniame saugumo biure, apie 200 tūkst. dirba prokuratūrose ir dar 150 tūkst. įvairiuose tyrimo komitetuose. Panašus skaičius dirba mokesčių policijose ir daugiau kaip 100 tūkst. tarnauja Muitinės komitete bei Federalinėje migracijos tarnyboje. Mes neminime mažesnių organizacijų, tokių kaip Kovos su narkotikais valdyba bei daugelis kitų. Iš viso daugiau kaip 3,4 mln. žmonių (beveik 12 proc. aktyvios vyrų darbo jėgos) dirba organizacijose, kurios laikosi vertikalios organizacijos, visiško paklusnumo ir giliai įsišaknijusios korupcijos principų.

Šios tarnybos yra labai neveiksmingos. 2000-2009 metais užregistruotų nusikaltimų skaičius nemažėjo, tebevyksta teroristų išpuoliai Rusijos miestuose, o policija sulaiko ne daugiau 4 proc. per šalies teritoriją gabenamų narkotikų. Todėl agentūros pradeda masiškai apsimetinėti. Kasmet Federalinis saugumo biuras praneša apie šimtus sukliudytų teroristinių išpuolių, tačiau pranešimai lieka įslaptinti, taigi mes negalime nustatyti realaus saugumo tarnybų efektyvumo. Atkreipkite dėmesį, kad apie 89 proc. nužudymo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo bylų pasiekia teismus, o ekonominių nusikaltimų bylų kiekis pagal oficialią statistiką tėra vos 9,8 procento. Tai parodo, kad dauguma likusių bylų yra išsprendžiamos "draugiškais" korupcijos susitarimais tarp policininkų ir verslininkų. Vidutinis kyšis, pasiūlomas kelių policininkui, dabar siekia apie 2 tūkst. rublių. Gauti tokį "tarnybinio pareigūno" darbą paprastai kainuoja apie 50 tūkst. dolerių, net provincijos miesteliuose. Populiariausias žmonių požiūris į policiją - nepasitikėjimas ir neapykanta. Net garsiausioje Krasnodaro regiono Kučevskajos kaimo byloje, kur 2010-ųjų lapkritį buvo subadyta 12 žmonių, o gauja daugiau kaip 10 metų terorizavo ir prievartavo vietos gyventojus, niekas nesikreipė į policiją, nes tarp įtariamųjų nusikaltimų padarymu buvo policininkų ir net "Vieningosios Rusijos" deputatų. Šios "vykdomosios" agentūros, pilnos jaunų žmonių, neturinčių jokių privalumų, tik plačias ambicijas, yra tiesioginis Rusijos valdančiosios klasės naujokų šaltinis.

Natūraliausias naujos valdančiosios klasės šaltinis, kaip jau minėjau, yra dabartinės palikuonys. Aukščiausių valdžios pareigūnų sūnūs ir dukterys nepastebimai skverbiasi į vyriausybines įstaigas, į dideles valstybines bei valstybės kontroliuojamas korporacijas. Pavyzdžiui, 32-ejų Dmitrijus Patruševas, vyriausias Nikolajaus Patruševo - 1999-2008 metais buvusio Federalinio saugumo biuro direktoriaus - sūnus, 2010-ųjų gegužę buvo paskirtas ketvirto pagal dydį Rusijoje valstybės kontroliuojamo banko "Rosselkhozbank" generaliniu direktoriumi. Sankt Peterburgo gubernatorės Valentinos Matvijenkos sūnus Sergejus Matvijenka dabar yra "VTB-Development", valstybei priklausančio VTB banko nekilnojamojo turto atšakos, pirmininkas. Būdamas 37-erių, jis yra vienas jauniausių Rusijos milijardierių. Kai tik Sergejui Ivanovui, jau anksčiau minėto ministro pirmininko pavaduotojo sūnui, sukako 25-eri, jis buvo paskirtas "Gazprombank", "Gazprom" finansinės atšakos, viceprezidentu. Viena yra aišku, kad per 10-15 metų dabartinių aukščiausių Rusijos biurokratų vaikai užims bent trečdalį visų svarbių vyriausybinių ir administracinių pozicijų. Be to, nė vienas jų neturės nė menkiausio noro pakeisti sistemą. Jie stipriai priešinsis bet kokiems pokyčiams, kad galėtų padėti savo vaikams. Jie yra naujojo feodalizmo baronai, o jų vaikai turės prigimtines įpėdinių teises.

Mažiau akivaizdus naujokų šaltinis kyla iš naujai priimtos strategijos įtraukti "intelektualinių sluoksnių" narius; to buvo atsisakyta 1990-aisiais ir pirmoje 2000-ųjų pusėje. Vadinamoji ekspertų bendruomenė, susidedanti iš ekonomistų, sociologų, istorikų ir žurnalistų, iro metų metus. Dauguma svarbiausių komentatorių ir tyrėjų išlieka savarankiški, nepriklausomi nuo didžiųjų režimo palaikomų tyrimų institutų. Nepaisant to, nemaža šios bendruomenės dalimi gali būti papildytos ne taip griežtai valstybės kontroliuojamos programos ir iniciatyvos. Galimybių - išreikšti savo nuomonę, pasirodyti televizijoje, dalyvauti oficialiuose susitikimuose ir gauti priėjimą prie centrinės ar vietos valdžios fondų - pagunda gali pasirodyti neatsispiriama, palyginti su menkomis alternatyvomis. Žingsnis po žingsnio valdančioji klasė gali sumažinti bet kokią įmanomą opoziciją.

Kas bus Rusijos gabiausiems ir geriausiems? Kokia jų ateitis neofeodalinėje Rusijoje? Valdant V.Putinui, vyriausybės pareigūnai dar labiau sumažino galimybes liberaliam jaunimui pradėti bet kokios legalios formos protesto veiklą. Nuo 2000-ųjų pradžios jokia nauja politinė partija nebuvo oficialiai užsiregistravusi Rusijos Federacijoje (dvi partijos - "Tiesiog rusai" ir "Teisingi darbai", - kurios buvo užsiregistravusios, atstovauja mažai daliai anksčiau egzistavusių mažesnių partijų). Referendumui organizuoti reikia surinkti 2 mln. parašų ir net jei tai būtų padaryta, didžioji dalis jų būtų pripažinti negaliojančiais. Visus, išskyrus vieną, regioninius įstatymų leidžiamuosius susirinkimus kontroliuoja partija "Vieningoji Rusija". Tuo pačiu metu vyriausybė vis dar leidžia žmonėms laisvai išvykti iš šalies. Tai nėra atsitiktinumas. Talentingiausių būsimų specialistų emigracijos mastas yra beveik neįtikimas. Tikslus skaičius nėra aiškus, tačiau skaičiavimai parodo, kad jis siekia 40-45 tūkst. per metus. Dabar apie 3 mln. Rusijos piliečių yra emigrantai Europos Sąjungos šalyse.

Šis srautas aiškiai padidina šalyje likusių vidutiniokų "tankį". Prezidentas Dmitrijus Medvedevas supranta, kokia pavojinga gali tapti ši tendencija, ir jis nori tai sustabdyti, įkurdamas "ekstrateritorinius" mokslo centrus, tokius kaip Skolkovo, kuris gali išsivystyti į rusišką Silicio slėnį. Atrodo, kad ir šios pastangos gali nueiti veltui. Visų pirmą dėl to, kad Rusijos valdžios organai dabar mėgina pritraukti užsienio mokslininkus bei išvykusius rusus, siūlydami jiems labai didelius atlyginimas ir nesusimąstydami, jog tai gali taip pat pritraukti ir tuos, kurie mokslą laiko daugiau komercine veikla nei kilniu siekiu. Andre Geimas, kuris pernai buvo apdovanotas Nobelio fizikos premija, sakė, kad jis niekada negrįžtų į Rusiją. Tai yra labai aiškus ženklas, kas vyksta šalyje.

Visa tai mus veda prie dviejų susijusių išvadų. Viena vertus, Rusija yra sukūrusi sistemą, pagal kurią valstybės vykdomoji valdžia tapo monopolistiniu verslu. Jį kontroliuoja daugiausia sistemos kūrėjo V.Putino draugai bei kolegos ir valdo paklusniausi bei mažiausiai talentingi naujokai. Visi didžiausi šalies verslai yra susiję su federalinėmis įstaigomis arba net jų kontroliuojami, o vietos verslininkai vis dar bando derėtis su regionine biurokratija. Visi 2000-aisiais susikrauti turtai priklauso V.Putino draugams arba žmonėms, kurie jam padėjo sukurti šią "neigiamą vertikalę". Todėl ateinančiais metais konkurencija elito viduje sumažės, valdymo kokybė dar labiau pablogės, o viskas, kas liko iš veiksmingo vadovavimo, žlugs. Bet vis tiek keisti šias tendencijas politiniam elitui atrodo visai nelogiškas žingsnis.

Tuo pačiu metu didžiulė socialinė grupė nori prisijungti prie sistemos, tačiau ne priešintis jai (priešingai nei paskutiniaisiais Sovietų Sąjungos metais). Tam tikra prasme, tai tarsi laukimas prisijungti prie Ponzi schemos apačios, turint viltį, kad niekas negali likti apačioje ir kad bet kuriuo atveju tai yra geriau, negu būti už schemos ribų. Progresuojant vyriausybės despecializacijai (kartu su valstybės tarnybų "komercializacija"), išaugs konkurencija tarp neprofesionalų, kadangi jų niekada netrūko. Dėl to ateityje savo viduje mažiau konkurencingas valdžios elitas galės pritraukti bet kokį šalininkų skaičių.

Rusijos elitas iš esmės "užgrobė" ir privatizavo vieną turtingiausių pasaulio valstybių. Jis yra toks dėkingas už šią privilegiją, kad gali pareikalauti V.Putino sugrįžimo į Kremlių 2012-aisiais dar dvylikai niūrių metų. Iki to laiko jaunų liberalų, į kuriuos dėl pokyčių daugelis Vakarų analitikų dėjo savo viltis, kohortos bus jau užaugusios. Tarp jų esantys vidutiniokai bus sistemos dalimi, o daugelis geriausiųjų, be abejonės, bus palikę šalį.

Iš anglų kalbos vertė

KRISTUPAS VASILIAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"