TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pabėgėlių klausimas Vilniaus krašto kontekste

2015 06 17 6:00

Šią savaitę dalyvaujant radijo laidoje, kurioje diskutuota apie tai, ar Lietuva galėtų priglausti pietinės Europos galvos skausmu tapusius karo pabėgėlius, paskambinęs klausytojas siūlė išeitį, kaip tokios naštos neužsikrauti: esą Europos Komisijai reikėtų priminti Lietuvos rusakalbių, o gal ir lenkų, problemą - supraskite, mes ir taip turime kuo užsiimti.

Tai, kad netolimoje ateityje šimtas, keli šimtai, o gal ir daugiau EK, sprendžiančios migrantų krizę Viduržemio jūroje, skirstomų pabėgėlių gali įsikurti Lietuvoje - jau realybė, o ne diskusijų objektas, nors tiek mūsų šalies vadovai, tiek Europos viršūnės dar imituoja derybas, kuriose esą atsižvelgiama į šalių pageidavimus.

Ar sprendimas priglausti nuo karo bėgančius žmones - tegu tarp jų yra ir narkotikų kurjerių, ir vagišių, ir šiaip nešvarios sąžinės subjektų (o kas krizės apimtame regione pirmiausia turi pinigų, leidžiančių įgyti vietą tegu ir skylėtame, bet šiokią tokią viltį išvengti skerdynių teikiančiame laive) - tebėra pageidavimų ar nepageidavimų erdvės klausimas? Lietuva, kaip ir visos Baltijos šalys, geriau nei kas kitas žino, ką reiškia karštligiškas ištisų šeimų bandymas gelbėtis bėgant - nuo karo, nuo genocido, nuo sovietinių represijų.

„Drąsiai žvelkime į tuos, kurių daugelis nenori matyti - tarp tokių, deja, ir pabėgėliai. Kiek mūsų tautiečių praėjusiame amžiuje buvo priglausti pasaulio platybėse? Sibire su ištremtaisiais vietiniai dalijosi namų kampu, paskutiniu duonos kąsniu, bėgantiems nuo tremties ir karo baisybių pastogę suteikė pabėgėlių stovyklos Vakarų Europoje, keliaujantį priglausti tuomet nepabijojo JAV ūkininkai. Šiandienos pabėgėliai iš Sirijos, Irako, kitų šalių yra ne skaičiai, o žmonės, šeimos, kurioms reikia mūsų pagalbos, kaip kažkada jos reikėjo mūsų tėvams, seneliams ir proseneliams“, - sakydamas homiliją Vilniaus arkikatedroje bazilikoje Gedulo ir vilties dienai skirtose šv. Mišiose mokė Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.

Mes turėsime priimti pabėgėlius visų pirma todėl, kad visada ateina laikas grąžinti skolą, tegu ir netiesiogiai, už tai, kad kažkada kažkas mūsų tautai, mūsų giminei suteikė viltį išsigelbėti. Kita vertus, tikėtis, kad toks atjautos ir gailestingumo pareiškimas bus malonus dvasiškai ir lengvas kūniškai, - kur kas daugiau nei naivu. Priglaudę pabėgėlius, priglausime dideles problemas ir dar didesnes rizikas - kur kas platesnes, nei kažkada patyrė Vakarų Europos šalys ir Jungtinės Amerikos Valstijos, teikusios prieglobstį panašios kultūros, tikėjimo ir pasaulio suvokimo žmonėms.

Mes susidursime su kita kultūra, su kitu tikėjimu, su absoliučiai kitokia pasaulėžiūra. Būtent šis susidūrimas Lietuvai gali tapti sunkiai pakeliama našta, nes - deja - mūsų valstybė ir daugelis ją sudarančių piliečių iki šiol nesugebėjo sutarti net su panašiais, gal tik kartais kita kalba į Dievą ir artimą besikreipiančiais bendrataučiais. Filosofas Vytautas Radžvilas yra teisingai pažymėjęs: Vilniaus krašte jau seniai formuojasi teritoriškai ir valstybiškai atskiras darinys, o padėtis vis labiau panėšėja į tą, kuri buvo susiklosčiusi Klaipėdos krašte praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje. Lietuvos lenkų problema - taip neutraliai bandoma apibrėžti. Prie jos vis glaudžiau šliejasi „Lietuvos rusų problema“, snūduriavusi net kelis dešimtmečius, o dabar pažadinta ne tik vietinių provokatorių, imperialistinius interesus virš sveiko proto keliančio Kremliaus, bet ir vietinių pseudopatriotų, ieškančių amžino priešo, kalto dėl visų jų kvailysčių, šalies viduje - rusiškai ar lenkiškai kalbančių „vatnikų“ įvaizdis tam puikiai tinka.

Kas - ar tik provincialus mentalitetas, verčiantis bijoti, o todėl ir nekęsti visų, bent kiek kitokių, nei esi pats (kitakalbių, kitatikių, kitaminčių) - dešimtmečius neleido priimti konkrečių, demokratiškų, europietiškų sprendimų, galinčių paskatinti Vilniaus krašto, Lietuvos lenkų, Lietuvos rusų žmones tapti ne dalimi, bet visa Lietuva, einančia bendro tikslo link? Mes ne pritraukiame, mes vis labiau stumiame nuo savęs savo lenkus, savo rusus, savo kitataučius tautiečius. Kaip mes integruosime į savo visuomenę tuos kelis šimtus, o ateityje gal net tūkstančius ateivių iš labai svetimų šalių?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"