TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pabėgėlių politika toliau skaldo ES

2016 09 01 6:00

Praėjo metai, kai dėl karų Sirijoje, Irake, Afganistane, neramumų ir politinių persekiojimų šiaurės Afrikoje, į Europą plūstelėjo daugiau kaip milijonas pabėgėlių. Jų kelias iš Turkijos pabėgėlių stovyklų, kuriose prisiglaudė daugiau kaip du milijonai migrantų, vedė per Egėjo jūrą į Graikiją, o iš jos per Balkanų valstybes, Vengriją ir Austriją į Vokietiją.

Kodėl į Vokietiją? Daugelis atsakytų todėl , kad vokiečių kanclerė Angela Merkel pažadėjo juos priimti, o Vokietija yra didžiausia ir turtingiausia ES valstybė. Ir dar – vokiečių įstatymai karo pabėgėlių atžvilgiu yra patys humaniškiausi.

Vis dėlto dėl pabėgėlių veržimosi į Europą nereikėtų kaltinti A. Merkel, kuri tik reagavo į pasekmes. Ne Vokietija sukėlė karus, kurie išvijo žmones iš savo tėvynės ir pavertė juos pabėgėliais. Karai ir juos lydinčios nelaimės, paprastas ir esminis žmogaus noras išlikti yra svarbiausia tautų kraustymosi priešastis.

Vokietijos pirminio pabėgėlių perskirstymo centro EASY (Erstverteilung der Asylbegehrenden) duomenimis per metus šalies sieną kirto daugiau kaip 900 tūkstančių migrantų. Ne visi iš jų, o tik apie pusė atvykusiųjų, gavo pabėgėlio statusą, kuris garantuoja būstą ir pašalpas. Apskaičiuota, kad vienas pabėgėlis Vokietijos biudžetui kainuoja nuo 12 iki 20 tūkst. eurų per metus.

Vokietijos vyriausybės, vadovaujamos dvasininko dukters A. Merkel humanišką politiką pabėgėlių atžvilgiu gyrė popiežius Pranciškus, Artimųjų Rytų valstybės ir ypač tos, kurios pačios susidūrė su milžiniškais pabėgėlių srautais, kaip pavyzdžiui, Jordanija. Pagyrų taip pat negailėjo JAV prezidentas B. Obama ir net komunistinė Kinija, nors nei amerikiečiai, nei kinai nepritarė Vokietijos susitarimui su Turkija. Tačiau būtent vokiečių ir turkų susitarimo dėka pabėgėlių skaičius Vokietijoje smarkiai sumažėjo, ir nuo 200 tūkstančių 2015 m. lapkritį sumažėjo iki 16 300 šių metų birželį.

Visai kitaip Vokietijos pabėgėlių politiką vertino ne itin turtingos, ekonominių problemų slegiamos, anksčiau sovietiniam blokui ar buvusiai Jugoslavijai priklausančios šalys, įvairiais būdais ėmusios varžyti pabėgėlių srautus. Pirmoji drastiškų priemonių ėmėsi Vengrija, atsitvėrusi plienine siena nuo Serbijos, kuri pati nesugebėjo sustabdyti tūkstančių pabėgėlių iš Graikijos. Vis dėlto Vengrijoje liko keliasdešimt tūkstančių pabėgėlių, kuriuos jai tenka išlaikyti.

Vyšegrado šalys – Čekija, Slovakija, Lenkija ir Vengrija, su kurių vyriausybių vadovais neseniai buvo susitikusi kanclerė A. Merkel, nepritarė Vokietijos migracinei politikai ir nori išvengti papildomų rūpesčių, kylančių dėl pabėgėlių. Tokią politiką remia ir jų visuomenių didžioji dalis, priešiškai nusiteikusi pabėgėlių priėmimui.

Net turtinga Austrija, susidūrusi su tūkstančiais iš Vengrijos atvykusių pabėgėlių, smarkiai apribojo jų įsileidimą į savo šalį. Austrijos pozicija gali dar labiau sugriežtėti pakartotiniuose prezidento rinkimuose, š.m. spalio 2 d. šalies vadovu išrinkus Norbertą Hoferį iš antiimigracinės Laisvės partijos. Antrasis turas, vykęs šių metų gegužę, neišaiškino nugalėtojo.

Didžiąją Britaniją nuo pabėgėlių srautų dabar skiria ne tik Lamanšo sąsiauris, bet ir padidėjusios antiimigracinės nuotaikos po referendumo. Britams nėra tiek aktualūs pabėgėlių srautai iš Afrikos ar Azijos. Juos neramina didžiulė imigracija iš Lenkijos ir kitų Rytų Europos šalių, taip pat ir iš Lietuvos, į Jungtinę Karalystę.

O Prancūzijai ir ypač Italijai didžiulį rūpestį kelia pabėgėliai iš Šiaurės Afrikos. Visai neseniai italų gelbėtojai suteikė būtiniausią pagalbą mirštantiems jūroje nuo bado ir troškulio septyniems tūkstančiams pabėgėlių iš Libijos. Libija po karinio Vakarų įsikišimo prieš keletą metų į jos vidaus reikalus tapo dar viena kraujuojančia Afrikos žaizda ir pabėgėliai yra to kraujavimo priežastis. Kaip, beje, ir iš kraujuojančių, karų siaubiamų šalių Azijoje.

Apie tai pagaliau prabilo ir kai kurie Vakarų šalių vadovai. Prancūzijos prezidentas F. Holandas šią savaitę paragino liautis karinėmis priemonėmis spręsti Sirijos klausimą ir ieškoti taikos. JAV paragino Turkiją liautis bombarduoti kurdus, Vakarų sąjungininkus, ir dar labiau eskaluoti karą Sirijoje.

Įdomu, kokios pozicijos šiuo klausimu laikosi Lietuva? Ar mes remiame Turkijos karinius veiksmus prieš kurdus, kovojančius už savo valstybingumą ar palaikome JAV, kuri remia kurdus dėl kovos prieš islamistus? Deja, kol kas apie tai nieko neteko girdėti nei iš prezidentės, nei iš užsienio reikalų ministro, neseniai apsilankiusio Turkijoje.

Grįžtant į Europą, dera pasakyti, kad A. Merkel politika pabėgėlių atžvilgiu, kurios iš esmės ji neatsisako ir mano, kad vokiečiams „tai pavyks“, pačioje Vokietijoje kelia vis didesnį nepasitenkinimą. Kanclerės reitingai yra gerokai sumažėję ir net nežinia, ar A. Merkel kels savo kandidatūrą kitais metais, jau ketvirtą kartą siekdama būti perrinkta kanclere. Ji pati apie tai kol kas tyli. Dalis vokiečių apžvalgininkų mano, kad pati A. Merkel kol kas nėra tikra, ar jai to reikėtų.

Kita vertus, Vokietijoje tarp politikų nematyti alternatyvos A. Merkel. Perdaug niekas iš jų, o tiksliau iš stambiausių valdančių partijų, tiek iš krikščionių demokratų, tiek iš socialdemokratų, netrokšta užimti šio posto, o tiksliau nemano, kad galės būti vertingesniu kandidatu į kanclerius nei A. Merkel. Matyt, jų pozicija nemažai priklausys nuo to, kaip bus sprendžiamas pabėgėlių klausimas Vokietijoje ir visoje Europos Sąjungoje, kaip bus įveikta krizė, susijusi su iš ES pasitraukti žadančia Didžiąja Britanija.

Be to, nors nusivylimas A. Merkel Vokietijoje yra padidėjęs, antiimigracinė banga kol kas nedavė didelių dividendų atskilusiai nuo Kikščionių demokratų naujai dešinės pakraipos partijai AFD (Alternatyva Vokietijai). Ji atėmė iš A. Merkel partijos nuo 10 iki 15 proc. narių, bet neturėdama sąjungininkų, negali pretenduoti tapti valdančiąja. Politinė sitacija ir prognozės rodo, kad jei neįvyks didesnių sukrėtimų Europoje, ta pati valdančioji koalicija gali valdyti šalį ir po kitais metais vyksiančių Bundestago rinkimų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"