TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pabendraukime su šv. Kazimieru

2015 03 07 6:00

Vos įžengę į kovo mėnesį, jo kalendoriaus pradžioje sutinkame šventojo Kazimiero, Lietuvos globėjo, šventę. Jo asmenybė mums asocijuojasi su tautiškumu, patriotiškumu, nepriklausomybe. Kaip teigia dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, jau nuo XVII amžiaus vidurio šv. Kazimieras buvo labai svarbus kaip gelbėtojas ir gynėjas nuo rytinės didžiosios kaimynės – Rusijos.

Dažnas, paklaustas apie šv. Kazimierą, atsakytų bent jau tiek, kad jis yra kol kas vienintelis oficialiai paskelbtas Lietuvos šventasis. O kur kiti? Ar Lietuvos žemė nenešiojo šventų vyrų ir moterų?

Ieškant atsakymo į šį klausimą svarbu pabrėžti, kad šventųjų kultas paprastai atsiranda spontaniškai. Gyventojai, pažinoję šventumu, dorybėmis pasižymėjusį žmogų, po jo mirties ima prašyti užtarimo dėl kokių nors savo reikalų, o patyrę pagalbą, dėkoja ir liudija apie to žmogaus užtarimą po mirties.

Tačiau dažno lietuvio nuostata šiuo klausimu, regis, yra kiek kitokia. Dar 1958 metais Juozas Vaišnora rašė: „Mūsų psichologai, tyrinėję lietuvio dvasią, yra pastebėję, kad lietuvis nemėgsta tarpininkų tarp Dievo, Marijos ir savęs. Jis kreipiasi tiesiog į Dievą arba į Jo Motiną Mariją, kuri jam yra visų malonių tarpininkė ir galinga užtarytoja. Dėl to ir šventųjų garbinimas pas lietuvius nėra ryškus.“

Taigi lietuviai, atrodo, labiau negu šventųjų užtarimo reikalingumu tiki Evangelijoje užrašytu paties Jėzaus pažadu: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ko tik prašysite Tėvą, duos tai jums dėl manęs.“ Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad šie žodžiai yra ištrauka iš Jėzaus atsisveikinimo kalbos, pasakytos po Paskutinės vakarienės, prieš Kančią, ir skirtos jo mokiniams – tiems, kurie per trejetą metų, praleistų su juo, buvo įgiję stiprią Dievo patirtį – kai ką, kas juos taip suvienijo su Dievu, kad net jų maldos ir troškimai beveik sutapo su Dievo troškimais, ir todėl galėjo būti išklausyti. Šio pažado Jėzus nedavė kokiems nors atsitiktinai sutiktiems žmonėms. Tad norėdamas, kad maldos būtų išklausytos, prašantysis turi pasižymėti tam tikra dvasine patirtimi. Krikščionys nuo pat Bažnyčios pradžios tai gerai suvokė, todėl esant reikalui šaukėsi kankinių pagalbos, jų užtarimo. Juk kankiniai savo mirtimi už tikėjimą paliudijo, kad jų gyvenimas buvo taip suvienytas su Dievu, jog net baisūs kankinimai ir mirtis savo reikšme nublanko prieš tą vertybę, kurią jie išpažino ir kurios siekė, – mistinę vienybę su Dievu.

Bažnyčia pripažįsta ir šventojo Kazimiero, nors jis nebuvo kankinys, ypatingą ryšį su Dievu, kuris išsiskleidė jo gyvenime praktikuotomis dorybėmis. Bažnyčios oficialioje maldoje matome šį pripažinimą išgrynintą ir patvirtintą: „Tapęs tobulas per trumpą laiką, jis pasiekė ilgo gyvenimo pilnatvę. Viešpačiui patiko jo siela, džiūgaus pas jį per amžius.“ (Šv. Kazimiero iškilmės II Vakarinės „Magnificat“ priegiesmis.)

Daugeliui religijų būdingas bendras bruožas – pasaulio suvokimas, pagal kurį gėris ir mūsų daromas blogis ne tik turi tam tikras - regimas ir apčiuopiamas - pasekmes šiame pasaulyje. Mūsų padarytas blogis „išbalansuoja pasaulio pusiausvyrą, ir turi būti kompensuotas“ (A. Angenendtas). Katalikų bažnyčia, kalbėdama apie tokį kompensavimą dvasinėje srityje, vartoja „šventųjų bendravimo“ sąvoką. Dievo prašydami nuodėmių atleidimo gauname jį tiesiogiai per Atgailos sakramentą, tačiau lieka vadinamoji laikinoji bausmė, tai yra pareiga išlyginti dvasinę pasaulio pusiausvyrą. Šventieji, ypač kankiniai, per savo artimą ryšį su Dievu tarsi turi sukaupę tam tikrą „gėrio fondą“, iš kurio semiantis galima kompensuoti savo blogų darbų dvasines pasekmes. Ar pastebėjote, kad kalbame apie atlaidus? Atlaidai ir yra mūsų padaryto blogio dvasinių pasekmių atsvėrimas šventųjų nuopelnais – todėl jie ir siejami su vieno ar kito šventojo švente.

Tai galioja ne tik kalbant apie nuodėmių atleidimą, tas pat pasakytina ir apie bet kokios malonės (Dievo pagalbos) prašymą. Religijos visada pasižymėjo įsitikinimu, kad prašymo malda turi būti paremta kuo nors daugiau, ne vien žodžiais. Ir Jėzus mokė, kad viltis būti išklausytam tik „dėl žodžių gausumo“ yra tuščia: „Melsdamiesi nedaugžodžiaukite kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie.“ Šv. Jonas Auksaburnis manė, jog maldos žodžius reikia paremti pasninku: „Be pasninko malda bus „liesa“ ir silpna. Kas nori melstis dėl bet kokio reikalo, teparemia savo maldą pasninku.“ Žmogus pasninku tarsi įrodo, kad jam prašomas dalykas yra labai svarbus, kad dėl to gali atsisakyti net maisto, pasilikdamas tik gyvybei palaikyti būtiną jo dalį. Kitas religijas išpažįstantieji, suvokdami būtinybę kuo nors paremti maldą, aukojo ir aukoja Dievui įvairias aukas.

Bažnyčios patirtis liudija, kad maldą galima paremti ne tik pasninku, bet ir kitų tikinčiųjų, šventųjų bei kankinių nuopelnais dvasinėje srityje, tai yra jų įgytu artumu Dievui ir panašumu į Kristų. Šie mainai dvasinėje srityje vadinami „šventųjų bendravimu“. Katekizmas moko, kad „Dangaus gyventojai (t. y. šventieji), būdami tvirčiau suvienyti su Kristumi, didina visos Bažnyčios šventumą. Jie nesiliauja užtarę mus prieš Tėvą, aukodami nuopelnus, kuriuos įgijo žemėje per vieną Dievo ir žmonių Tarpininką, Jėzų Kristų. Dėl to jų broliškas rūpestis nepaprastai gelbsti mus silpnus“.

Taigi savo maldose ir dvasinėse kovose nesame vieni. Galime naudotis „šventųjų bendravimu“, kreiptis į juos, bendrauti su jais, prašyti broliškos ar seseriškos pagalbos. Tas kreipimasis gali pasižymėti ir tam tikru spontaniškumu: jei mums ypač brangus koks nors žmogus, pasižymėjęs šventu gyvenimu, galime puoselėti dvasinį ryšį su juo, ir galbūt toks mūsų elgesys priartins tam žmogui ir oficialų šventojo pripažinimą. Nes „tai, ką kiekvienas daro ar kenčia Kristuje ir dėl Kristaus, pasitarnauja visiems“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"