TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pabudimas

2014 03 25 6:00

Geras gyvenimas užliūliuoja. Demokratinės šalys ima daug ką vertinti pagal save: mes gi taikūs, tai ar mus kas nors puls, net su liūtu gražiuoju galima sutarti, kas gi šiais laikais norės karo. Ir imama snausti lyg prigulus prieš saulutę mėgaujantis susikurtu sočiu gyvenimu, manant, kad ir visi aplinkui taip nusiteikę.

Taikiame pasaulyje net krašto apsaugai - tankams, laivams ir lėktuvams - skiriami pinigai atrodo beprasmiai. Ypač kai visos kitos visuomenės gyvenimo sritys prašo daugiau gyvybiškai būtino finansavimo. Tada atrodo, kam čia tiek išlaidauti karinei technikai, juk karo nėra. Tačiau vieną dieną viskas tarsi apsiverčia aukštyn kojomis, kai kas nors šalia ima žvanginti ginklais. Tai supurto, išbudina ir verčia susimąstyti, ar viską darėme tinkamai. Tik tuomet suvokiame, koks visų kitų gyvenimo sričių finansavimas yra beprasmis, kai pakimba karo grėsmė. Labai akivaizdu tampa, kad tik užsitikrinę taiką galime kurti gyvenimą.

Tad galbūt yra nauda ir iš šio pasaulį sukrėtusio Rytų kaimynės cinizmo? Ramiai snaudęs Vakarų pasaulis suprato, kad negalima atsipalaiduoti. Agresoriai neatsipalaiduoja net tada, kai, rodos, jiems nieko netrūksta. Įvykiai, kai visam demokratiniam pasauliui iš naivumo ir nuostabos prasižiojus Rusija ciniškai okupavo Krymą, privertė daug ką permąstyti. Demokratija ilgai krapštėsi akis ir bejėgiškai skėsčiojo rankomis, kad nėra demokratinių priemonių, kaip sustabdyti tuos, kurie elgiasi ne pagal civilizuotame pasaulyje priimtus dėsnius. Tad ko verta tokia demokratija, jei ją lengva ranka nugali agresija? Ir visada nugalės, kol demokratija bus bestuburė, nes agresoriams nereikia laikytis taisyklių, įsipareigojimų, susitarimų. Savo veiksmams pateisinti jie gali rasti daugybę priežasčių. Jiems nesvarbu, kad tomis priežastimis pasaulis netiki. Be to, agresoriams veikti paprasčiau, nes jie patys nenuspėjami, o jie gali numatyti, kaip kuriuo atveju elgsis demokratija.

Dėl neryžtingumo ir neapsisprendimo, ką daryti, kai agresorius jaukia pasaulio tvarką, Europos Sąjunga kritikuota ne vieno politologo. Pastarieji įvykiai buvo niuksas demokratijai, kad ji negali svaigti nuo to, kokia pati sau graži. Buvo postūmis susirūpinti savigarba, bandyti atgauti savo autoritetą. Ir tai yra gerai.

Prisiminkime, kaip dar neseniai ir mes žvelgėme į savo krašto apsaugą. Atrodė, kokia prasmė didinti finansavimą, kam ta privalomoji karinė tarnyba? Mūsų visuomenė visko, kas susiję su kariniais dalykais, kaip įmanydama purtėsi, nes turėjo tik neigiamą tarnybos sovietinėje armijoje patirtį. Armija daug kam asocijavosi tik su jaunuolius žalojančiomis patyčiomis. Užaugo jau nepriklausomoje Lietuvoje gimusių jaunuolių karta, šaudžiusi tik kompiuterinių žaidimų ginklais. Tačiau pastarieji įvykiai privertė rimčiau pagalvoti apie ginklą rankose. Tad ar nebūtų pats laikas mokyklose įvesti karinio pasirengimo fakultatyvo? Tai būtų neprivaloma, tad demokratiška. Ir galbūt būtų net geriau nei privalomos etikos ar tikybos pamokos. Tikybos tiesų galima išmokti ir savarankiškai (kaip tai darėme sovietmečiu). O šaudyti neišmoksi savarankiškai arba žaisdamas kompiuterinius žaidimus. Tikiu, kad vaikinai su malonumu tokius neprivalomus užsiėmimus lankytų - galėtų susipažinti su ginklais, karine technika.

Pastarųjų įvykių akivaizdoje jau niekas neburnoja, kad šiemet krašto apsaugai numatyta skirti 980,3 mln. litų valstybės biudžeto asignavimų. Tai yra 55,6 mln. litų daugiau, nei buvo skirta pernai. Gal atsiras ir galimybių supažindinti jaunuolius su ginklais.

Beje, troleibuse neseniai girdėjau dviejų jaunuolių pokalbį, kuris teikia vilčių ir neigia sklandančias kalbas, kad dabartinis jaunimas nei imtų ginklo į rankas, nei eitų ginti Tėvynės. Vienas vaikinas kitam pasakojo, kad jis užsiregistravęs kaip savanoris, gavęs uniformą ir su malonumu savaitgaliais einąs pašaudyti. Kito nuostabai, už tą pašaudymą dar ir dienpinigius moka. "Reikės ir man", - pasakė tai išgirdęs kitas vaikinas.

Rusijos cinizmas daug ką sustatė į vietas. Dabar referendumas dėl žemės pardavimo ar nepardavimo užsieniečiams jau akivaizdžiai atrodo tarsi palankių Rusijai jėgų kurstomas. Vakarų įmonių atėjimas, žemės įsigijimas (kurios, beje, niekas iš Lietuvos neišveš) taptų garantija, kad Vakarai būtų labiau suinteresuoti padėti mums gintis okupacijos atveju. Jei mes tokio įstatymo purtomės, gal norime palengvinti atėjimą tų, kurie gabalą žemės atsirėžti moka neatsiklausę? O tų, kurie jau ir euro bijo, norisi paklausti - gal jie rublio pasiilgo?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"