TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Padėkos dienos belaukiant

2015 07 29 6:00

Praėjusią savaitę Vilniuje paminėtos buvusio JAV valstybės sekretoriaus Sumnerio Welleso sukurtos ir JAV oficialiai paskelbtos deklaracijos, pasmerkusios Sovietų Sąjungos įvykdytą Baltijos šalių okupaciją, 75-osios metinės.

Tai nauja, Lietuvoje tradicijų dar neturinti šventė. Bet gal ji įleis šaknis?

Beje, padėka, kaip visuotinė šventė, mūsų šalyje itin neįprastas reiškinys. Mokame valstybiškai liūdėti, gedėti ar minėti tam tikrus jubiliejus ir metines, o jei dėkojame, tai tik palyginti siaurame būrelyje konkrečiam asmeniui už konkrečius nuopelnus…

Žinoma, gerai nors tiek, kita vertus, to aiškiai nepakanka. Mūsų visuomenei tikrai nepakenktų išmokti bendrai, šalies mastu pagerbti, bendrai pasidžiaugti, bendrai padėkoti tiems, kurių pastangomis esame lietuviai savo, Lietuvos, valstybėje.

Galima, žinoma, prisidėti prie Seimo nario Emanuelio Zingerio siūlymo kasmet prisiminti ir minėti Welleso deklaraciją. Tik gal reikėtų tikslesnės informacijos. Pavyzdžiui, vertėtų paskelbti tų penkiasdešimties prie deklaracijos prisidėjusių valstybių sąrašą, nes iki šiol buvome geriau informuoti apie šalis, pripažinusias SSRS įvykdytą Baltijos valstybių okupaciją, perleidusias jų ambasadų pastatus Sovietų Sąjungai ar atidavusias jai Lietuvos auksą, nei rėmusias (išskyrus JAV) mūsų pasipriešinimą okupacijai.

Bet juk padėkos vertų įvykių, procesų, juos skatinusių žmonių netrūksta ir po mūsų neretai apniukusiu lietuvišku dangumi. Ir dažniausiai tai - ne valstybės vadovai, ne tie asmenys, kurie turėtų rūpintis valstybės gerove pagal einamas pareigas.

Švenčiame (paprastai sopulingai) laisvės gynėjams skirtas šventes, tačiau kaskart kokia nors žiniasklaidos priemonė šliūkšteli į medaus statinę šaukštą ar samtį deguto, paskelbdama laisvės kovas ir kovotojus kompromituojantį tekstą, juolab kad tų dienų istorija dar nėra tinkamai nušviesta ir išaiškinta, tad lieka erdvės įvairioms interpretacijoms.

Gerą, šiltą nuotaiką skleidžia įvairūs muzikos festivaliai, teatrų dienos ir ypač miestų bei miestelių šventės, per kurias groja, šoka, dainuoja ne tik profesionalūs atlikėjai, bet ir saviveiklininkai. Tačiau būkime teisingi: juk ne kultūros generolai - ministrai, o kultūros fronto puskarininkiai ir eiliniai iš paskutinių jėgų ramsto prastai finansuojamus mūsų kultūros rūmus, gaivina ir puoselėja kultūros tradicijas, skatina atlikėjus, augina naujus aukštosios, ne vien eurovizinės kultūros gerbėjus, klausytojus, skaitytojus, žiūrovus. Finansiškai juos paremia, paskatina tik gražiai paprašyti vietos vidutiniai ar smulkūs verslininkai, ir būtent jiems, o ne rengėjams, atlikėjams, būna skiriamos karščiausios padėkos.

Rankos pirštais galima suskaičiuoti tokius kultūros globėjus, mecenatus kaip europarlamentaras Antanas Guoga, premjero patarėjas sveikatai Antanas Vinkus ar darbėniškiai verslininkai Benečiai, kurie savo iniciatyva, neprašyti surengė savotišką kelių dienų trukmės „padėkos šventę“ šio sezono LRT laidos „Duokim garo“ nugalėtojai - Kretingos rajono Darbėnų miestelio liaudies kapelai „Ontrep“. Gal tai ypatingo, žemaitiško patriotizmo proveržis?

Nemažai tenka pavažinėti po Lietuvos pakraščius. Skaudžiai tuštėja Lietuva, ypač Rytų ir Šiaurės rytų. Jos fone Žemaitija - lyg gyvybingumo oazė su nušienautomis kalvotomis pievomis, gausiomis karvių bandomis, tarp kurių stumdosi ir pulkeliai avelių, trypia arkliai... Tai vis vilties ir meilės gimtinei neprarandančių žemaičių triūso vaisiai. Juk tik meilė pajėgi pririšti prie tėviškės laukų ūkininkus, prie kukliai mokamų darbo vietų - kultūros įstaigų, muziejų darbuotojus.

Dar tebegyvi įspūdžiai iš puikiai Plungėje tvarkomų kunigaikščių Oginskių rūmų ir parko. Lankiausi ten su bičiule lietuvaite, kurios namai - visa Europa, bet kiekvienais metais ji kelis mėnesius praleidžia Lietuvoje ir labai jautriai reaguoja į visus gerus bei negerus čia vykstančius pokyčius. Sužavėta muziejaus ekspozicijų, šilto darbuotojų bendravimo, sujaudinta jų kuklaus atlyginimo, bičiulė norėjo pasidalyti įspūdžiais lankytojų knygoje, bet paaiškėjo, kad neseniai restauruotas muziejus pristigo lėšų tokiai knygai įsigyti. Ir tada ji pasakė neužmirštamus, svarbiausius žodžius - padėką, kuri galėtų tapti mūsų valstybinės Padėkos dienos prasmingiausiu šūkiu: “Ačiū jums, kurie neišvažiavote, kurie dirbate, kuriate, auginate vaikus ir anūkus čia, mūsų vienintelėje Lietuvoje!“

Tik ar užteks Lietuvos valdžiai išminties ir sąžinės padėkoti tiems, kurie neprašo pašalpų, neduoneliauja, bet vis dėlto gyvena ne iš to, ko nusipelnė savo sąžiningu darbu, o iš to, ką lyg tyčiodamasi uždarbiu vadina gobši darbdavė - valstybė?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"