TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pagal Jurgį ir automobilis

2011 12 14 10:01

Kalbos apie prabangos dalykų apmokestinimą kol kas skamba gana nerimtai, nes nėra tvirtų vienaprasmių kriterijų jiems įvertinti. Kas vienam prabanga, kitam - elementari kasdienybė. Tūlas, žiūrėk, pasijustų baisiausiu skurdžiumi ir sudegtų iš gėdos, jeigu kas nors jį pamatytų važiuojantį golfu. Nesant aiškiai nubrėžtų ribų, bandymas apmokestinti prabangos prekes teatvertų naujas erdves korupcijai.

Tačiau automobilius apmokestinti būtų galima ir net naudinga. Ir ne vien tam, kad būtų papildytas biudžetas. Automobilių apmokestinimas galėtų būti naudingas ir kitais atžvilgiais. Toks mokestis paskatintų atsisakyti nebevažiuojančių, gatvėse, kiemuose, patvoriuose rūdijančių lūženų. Būtų lengva patikrinti, sumokėtas mokestis ar ne. Jei ne - į sąvartyną. Mokestis taip pat paskatintų atidžiau pažiūrėti, kiek šių transporto priemonių reikia vienam žmogui ar šeimai. Kas suskaičiuos, kiek senų automobilių laikoma vien dėl to, kad "gaila išmesti"?

Būtų geriausia automobilį apmokestinti pagal variklio litražą, nes tai yra visiškai objektyvus ir dokumentu patvirtintas dalykas. Visi žinome, kad 1,8-2 litrų variklis be vargo maksimaliu Lietuvoje leistinu greičiu gali patraukti tokio dydžio automobilį, kuriame tilptų oriausias bosas su dviem galingais apsauginiais. Arba 20 bidonų pieno. Didesnio litražo variklis jau yra ne būtinybė, o prabanga, išsidirbinėjimas, fanaberija. Todėl mokesčiai už automobilius turėtų būti progresyviniai. Iki paminėto litražo jie turėtų būti nedideli, pernelyg neapsunkinantys net ir kukliai gyvenančių žmonių - gal apie šimtą litų. O kai variklis daugiau negu dviejų litrų, jie turėtų šauti į viršų kaip Jurgio Kairio lėktuvėlis, atsiplėšęs nuo pakilimo tako. Yra žmonių, kurie būtinai nori važinėti galingais limuzinais. Kiti mėgsta demonstruoti savo pranašumą į begemotus panašiais monstrais, tautos vadinamais džipais. Tai jų teisė. Šių automobilių savininkams neturėtų būti sunku sumokėti kad ir kelių ar keliolikos tūkstančių litų metinį mokestį.

Žinoma, atsiras tokių, kurie lies krokodilo ašaras ir pieš apokaliptinius paveikslus apie tai, kaip Lietuvą apleis investicijos, kaip visas elitas pabėgs į Angliją, jeigu naujų automobilių pirkėjai neturės lengvatų. Ras savų argumentų ir valstybės bei savivaldybių tarnautojai, kuriems galimybė važinėti prabangia, svetimais pinigais išlaikoma mašina yra didžiausia gyvenimo siekiamybė. Dėl litražo apmokestinimo turėtų sumažėti ir galingų pseudosportinių automobilių, kuriais siautėja keliuose visokie vištagalviai ereliai. Mažinant bendrą Lietuvos automobilių litražą, o kartu ir sunaudojamų degalų kiekį būtų rimtai prisidedama prie aplinkos apsaugos. 

Žinoma, nauji automobiliai yra kur kas ekologiškesni. Kai kuriose valstybėse seni automobiliai papildomai apmokestinami, o naujiems pirkti suteikiamos lengvatos. Deja, Lietuvoje tik nedidelis nuošimtis žmonių įperka naujas transporto priemones. Mūsų krašte tai tebūtų dar viena privilegija turtingiausiai visuomenės daliai. Didžioji tautos dalis naujesnius nei 10 metų automobilius mato tik rožiniuose sapnuose. Lengvatos naujiems automobiliams ir papildomi mokesčiai seniems, kad ir kokiais "žaliais" šūkiais tai pavadintume, Lietuvoje būtų paprasčiausiai amoralūs.

Kalbant apie mokesčius, taupymą ir kitus širdžiai nemielus dalykus, vertėtų pažiūrėti, kokiais automobiliais važinėja valdininkai, Seimo nariai, valstybinių įmonių vadovai, tarnautojai ir kiti, kurie tai daro už mokesčių mokėtojų pinigus.

Kadaise, 1963 metais, pagarsėjo vokiečių režisieriaus Rainerio Erlerio filmas "Ordinai vunderkindams" ("Orden fuer die Wunderkinder") apie pokario vokiečių "elito" tuštybę. Iš kalėjimo išėjo senas vedybų aferistas. Amžius privertė ieškoti naujo amplua. Besidairydamas po miestą jis užklydo prie baigiamo statyti impozantiško kažkokios ministerijos "stiklainio". Slampinėdamas koridoriais rado tuščią kabinetą, jame įsitaisė ir apsiskelbė esąs slaptojo departamento direktorius. Šis departamentas už kyšius dalijo ordinus. Jo paslaugomis ypač uoliai naudojosi "buvusieji", tie, kurie "ir tada tarnavo Vokietijai". Šis filmas ir dabar mums Lietuvoje būtų aktualus. Aferistas "departamento direktorius" įkliuvo visai netikėtai - kitų departamentų vairuotojai pastebėjo, kad ant slaptojo departamento mersedeso yra daugiau žibintų, ne kaip priklauso jo rango valdininkui.

Nuo sovietmečio mus purto žodis "nomenklatūra", tačiau kažkas panašaus turėtų būti. Turėtų būti aiškiai nustatyta, kokios klasės ir prabangos automobiliais vežiojami ministrai, kokiais - valstybės tarnautojai kasdieniais reikalais, kokiais - Seimo nariai, valstybinių įmonių vadovai ir pan. Visi prisimename nuskambėjusią istoriją, kaip VĮ "Valstybės žinios" direktorius pirko džipą. Negalėjo jis be to džipo išsiversti. Taip ir įsivaizduoji, kaip pats direktorius ankstyvą žiemos rytą užpustytu keleliu skuba su naujausiu "Valstybės žinių" numeriu į atokią sodybą. Mat joje gyvenančiam skaitytojui nėra kada laukti, iki įdienojus ateis paštininkas. Daug, oi daug įvairių valstybinių įmonių vadovų vežiojami tokiais automobiliais, šalia kurių jų ministrai varganai atrodo.

Beje, apie ministerijas ir ministrus. Yra skirtingų ministerijų. Vienos disponuoja milijardais, kitų biudžetui toli iki vidutinio UAB'o. Tačiau kokiam nors švietimo ministrui nuo rūpesčių galvą skauda ne mažiau nekaip kitam "milijardiniam". Turėtų būti nustatyta, kokio lygio automobilis priklauso ministrui. Neatsižvelgiant į ministerijos biudžetą ar įtakingumą, automobiliai turėtų būti panašaus lygio. Valstybės finansinį pajėgumą turėtų atitikti Seimo narių transportas. Turėtų būti savaime suprantama, kad paprasčiausiai negražu išsišokti prašmatnumu. Dabar štai tūlas seimūnas, matyt, tariasi nusipelnęs gyventi geriau ir savo kompetenciją įstatymų leidybos srityje pajaučia tik tada, kai atsisėda prie kokio nors brangaus džipo vairo. Būtų visais atžvilgiais naudinga nustatyti, kam ir kokiais automobiliais priklauso už mokesčių mokėtojų pinigus važinėti. Būtų taupiau, mažiau kalbų ir daugiau teisingumo.

Rimantas GUČAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"