TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pagarba mirusiajam - pagal grafiką ir madas

2014 11 06 6:00

Kasmet Vėlinių išvakarėse, lapkričio 1-ąją, minios žmonių plūsta į kapus. Sunešami kalnai gėlių - tokių artimieji, būdami gyvi, gal niekada neregėjo. 

Nežinia kodėl kirba mintis, kad mirusiojo sielai tikrai nereikia tokių materialių, žemiškų dovanų. Jei ir susimąstome apie tokios tradicijos prasmę, retas išdrįstame elgtis kitaip - juk visi taip daro. Tačiau ar ne geriau būtų, jei nešini gėlėmis dažniau eitume pas dar gyvus savo artimuosius, o mirusiuosius džiugintume ne tokiais vienadieniais ar dirbtiniais papuošimais, bet savo prisiminimais ar jų darbų tąsa, jų neišpildytų svajonių įprasminimu.

Dar nesuprantamiau, kai gėlėmis išpuošiamos pakelės - artimųjų žuvimo avarijose vietos. Taip ir norisi paklausti: ką jūs čia pagerbiate, kuo čia džiaugiatės? Juk puošiate tragiškos mirties vietą. Kai ant kapo dedamos gėlės, tai dar suprantama - pagarba mirusiajam. Bet kai gėlėmis reiškiama pagarba ir tai vietai, kuri nusinešė artimojo gyvybę, jau visai nesuprantama. To niekur Europoje nepamatysime.

Net ir gėlės ant kapo - diskutuotinas dalykas. Neseniai domėjausi, kaip elgiasi kitos tautos. Pavyzdžiui, žydai tokios tradicijos niekada neturėjo. Kapas jiems - ne ta vieta, kurią reikia puošti. Tai skausmo vieta. Todėl skausmas ir reiškiamas santūriai.

Gėlės, kad ir kokios jos būtų, kelia džiugesį. Tad ar tikrai jos tinkamos ant kapų? Ko taip linksminamės įmantriausius gėlių darželius ant kapų ištaisę, su kaimynais lenktyniaujame? Gal kad mums patiems, čia atėjusiems, skausmas ne taip širdį vertų?

Kadaise lietuviai irgi neturėjo tradicijos gėlynais puošti kapų. Supildavo kauburėlį ir medinį kryžių pastatydavo. Jis kapą žymėdavo tol, kol supūdavo. Sakoma, kad ąžuolinis stovėdavo tiek, kiek gyvendavo dvi tą žmogų pažinojusios kartos - jo vaikai ir vaikaičiai. O jau proprovaikaičiams, kurie nei regėję, nei bendravę su mirusiuoju, kapas gal ir nėra toks svarbus. Be to, nejaugi tik kapas mums primena mirusįjį? Ar ne daugiau prisiminimų kelia tos vietos, kur kartu vaikščiota, pavyzdžiui, seni tėvų namai, jų sodintos obelys ar kasmet pražystančios mamos gėlės po jos kambario langu. Todėl, pavyzdžiui, Danijos liuteronai kapų taip nesureikšmina. Kartą lankantis toje šalyje, vietos žmonės aprodė savo kapines. Stebino paminklų vienodumas, paprastumas, vienodai susodinti vienodi žalumynėliai. Pasirodo, ten sumokamas mokestis kapų priežiūros tarnybai, o ji jau vienodai kukliai visus sutvarko. Visoje Skandinavijoje kapų priežiūra centralizuota. Todėl ir nėra galimybės niekam puikuotis išskirtine prabanga. Artimiesiems kapuose belieka užsiimti prisiminimais, o ne šluotomis ir grėbliais švaistytis.

Be to, kaip pasakojo danai, pas juos paminklėliai stovi 25 metus. Paskui pašalinami iš tos vietos, iš kur siela jau seniai būna iškeliavusi į dausas, žemė išlyginama ir toje vietoje laidojami kiti žmonės.

Kai kuriose šalyse galioja gana griežtos taisyklės, pagal kurias paminklai negali būti aukštesni kaip pusmetris. Lietuvoje paminklų sureikšminimas sunkiai suvokiamas. Vis dar į kapų madas braunasi keistas įsitikinimas, kad kuo paminklas didesnis, tuo pareikšta didesnė "meilė". Neseniai televizijoje kalbėjęs vienas etnologas priminė: didelį ir sunkų paminklą anksčiau statydavo tik tokiam žmogui, kuriam linkėdavo niekada neprisikelti. Todėl kapavietes užslėgę didžiuliai akmenys arba, dar blogiau, akmeninės, cementinės plokštės išduoda, kaip mums praranda prasmę per laidotuves ištarti žodžiai "tebus lengva jam žemelė".

Vėlinių išvakarėse televizija rodė reportažą iš Karveliškių kapinių. Pasakojimas tarsi apie stichinę nelaimę: nėra kur pastatyti automobilių, spūstys, grūstis, kiti piktinasi, kad prie kapinių per mažai tualetų, tad tenka pusvalandį stovėti eilėje. O kas trukdo kapus lankyti kitomis dienomis, kai nėra tokių spūsčių? Nejaugi tikime, kad su artimojo siela įmanoma susitikti tik pagal grafiką?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"