TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pagavo lietuvis auksinę żuvelę...

Pagavo lietuvis auksinę žuvelę, o ta ir sako jam: - Prašyk, ko nori, visko duosiu, tik žinok, kad tavo kaimynui duosiu dvigubai... Susimąstė žmogus ir, kiek patylėjęs, sako: - Išdurk man vieną akį... (Lietuviškas anekdotas)

Smagioje muzikologės Zitos Kelmickaitės laidoje, rodomoje per antrąjį Nacionalinės televizijos kanalą, neseniai buvo kalbama apie lietuvių nacionalinį charakterį. (Gaila, kad tokios laidos nerodomos per pirmąjį kanalą geriausiu laiku!) Toje laidoje buvo paskelbti Kauno Vytauto Didžiojo universitete atliktų antropologinių tyrimų duomenys. Apklausus Lietuvos žmones paaiškėjo, kad charakteringiausias lietuvių bruožas yra pavydas. Antrasis - darbštumas, trečiasis - svetingumas ir ketvirtasis - uždarumas. Ką galima pasakyti po tokių apibendrinimų? Nebent, kad esame ekstremalių, radikaliai priešingų pojūčių tauta. Pirmoji ir ketvirtoji mūsų savybės yra visiškai priešingos antrajai ir trečiajai. Paradoksų tauta, šekspyriškų aistrų (o gal tik provincialios "Paskenduolės") tauta, naikinanti save.

Pavojingiausia mūsų savybė, be abejo, yra pavydas, su kuriuo siekti kokio nors smagaus bendruomeninio gyvenimo ar dvasinio atgimimo yra gana keblu. Džiaugsmas, kai "kaimyno namas dega" - jau seniai anekdotuose pajuokiamas tautinis bruožas, tačiau kas iš to, kad šis jausmas nuolat aprašinėjamas lietuvių literatūros klasikoje? Galima iki užkimimo šaukti, kad "varnas varnui akies nekerta", tačiau kur pažvelgsi - į spaudą, politiką, verslą, kultūrą - daug dažniau regime ne brolišką bendradarbiavimą, o iškapotas tautiečių akis. Kartais pagalvoji, kad to pavydo buvo lyg ir mažiau, kai dar buvome okupuoti, nes tada mus domino ne tiek kaimynas, gyvenantis už tvoros, kiek didysis "broliškasis" okupantas, labiau buvo analizuojami ir vertinami jo veiksmai, moralė.

Koks pavojus išryškėja sužinojus, kad populiariausias mūsų charakterio bruožas - pavydas? Ogi tai, kad remiantis šiuo jausmu, žmones nesunkiai galima kontroliuoti, valdyti. Čia nereikia net specialių juodųjų technologijų, kad suprastum, jog spauda, orientuota į pavydą, bus perkamesnė, o TV laidos - žiūrimesnės. Tačiau nuo pavydo iki neapykantos - mažytis žingsnelis. Tad žiniasklaidos verslui toks bulvarinis lietuvio mentalitetas yra aukso kasyklos, nes pavydūs žmonės yra tarsi įerzinti buliai: užtenka jiems tik mostelėti raudonu skuduru prieš nosį ir jie pasiunta. Dar smagiau, kai atitraukęs skudurą nuo akių, parodai įsiūčio "kaltininką". Ir tada pavyduoliai jau ima ir patys susinaikina, t.y. suvalgo nurodytąją auką. Taip ir vyksta Lietuvėlėje ne progresas, o naikinimasis... Retorinis klausimėlis - ar yra lietuviškoje politikoje dar nesuvalgytų padoresnių politikų? Ir kam tai naudinga - Lietuvai??? O gal kokiai kitai šaliai?

Itin pavojinga, kai manipuliacijos "šventu" lietuviško pavydo jausmu ima veikti ir politikoje - kai partijos ima spekuliuoti šia pikta ir primityvia emocija. Taip valdžion atėjo Rolandas Paksas, sukeldamas pavydo ir neapykantos bangą prieš ankstesnius politikus. Vėliau šią kortą puikiai išnaudojo ir tebenaudoja "darbo žmonių gynėjas" iš Archangelsko. Jam patariančios struktūros lietuvių charakterio tamsiąsias puses tikrai gerai išanalizavo.

Ką reikėtų daryti, kad išsaugotume savo valstybę? Pirmiausia reikia žmones šviesti, kad pavydas yra griaunanti jėga. Jeigu dienraščiai, radijas ir TV imtų dažniau nagrinėti lietuviškojo mentaliteto klausimus ir mokyti kilnumo, garbingumo? Jei daugiau rašytų apie garbingus, nepavydžius žmones ir jų kilnius darbus - o tokių žmonių tikrai pilna ir miestuose, ir kaimuose. Bėda, kad jie didžiajai žiniasklaidai dažnai yra mažiau įdomūs, nei puošnūs ponai, išsipirkę savo kostiumams reklamą kokiuose nors "Stiliaus" puslapiuose. Ir netgi šiems tuščiagarbiams verslininkams nereikia pavydėti - tegu jie bręsta. Kaip iš mėšlo išauga gėlė, taip ir čia... Reikia džiaugtis, kad jie neemigravo, kad jų kapitalas sukasi Lietuvoje. Reikia ir juos branginti bei brandinti, kad iš šių naujalietuvių augtų patriotai, piliečiai, asmenybės. Nereikia pavydėti, jei Lietuvoje yra už mus turtingesnių, gabesnių (apsukresnių) žmonių, reikia tik stengtis ir patiems siekti savo gyvenimo pilnatvės - kiekvienam pagal jo talentus ir užsispyrimą.

Ir dar vienas esminis pavojus, gresiantis pavydiems lietuviams - tai alkoholis: uždarų pavyduolių tautai jo negalima vartoti iš viso, nes tai baigiasi itin greita degradacija ir savižudybėmis.

Tačiau ne viskas yra taip blogai: juk yra kitos dvi fundamentalios, teigiamosios mūsų savybės - darbštumas ir svetingumas. Ant jų ir reikėtų statyti Lietuvos valstybinio sąmoningumo rūmus. Tada įvairios nedraugiškos užsienio valstybės, nenorinčios paleisti Lietuvos iš savo įtakos sferos ir sėkmingai veikiančios per savo statytinius, turėtų žymiai mažiau galimybių manipuliuoti mūsų piliečių masine sąmone. O visuose plakatuose, sustatytuose Vilniaus-Klaipėdos autostradoje, reikėtų išrašyti didelėmis raidėmis "Lietuvi - nepavydėk!" Džiaukis gyvenimu ir didžiuokis savo darbščia, svetinga tauta...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"