TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pagiriamasis žodis V. Dambravai

2000 metų birželio 30-ąją Kauno rotušėje 80 metų jubiliejaus proga pagerbėme Jo Ekscelenciją Vytautą Antaną Dambravą. Pateikdama anuomet sakytos kalbos teksto ištrauką, vis dar negaliu patikėti, jog Ambasadoriaus jau nebėra tarp gyvųjų. Tegul jo atliktų darbų gausa ir reikšmė nuolat primins gyviesiems, kad mūsų būties prasmių prasmė yra Lietuva.Hommage à Dambrava (pagiriamasis žodis V. Dambravai)

Mes esame kur kas laimingesni už tuos, kurie kada nors žiūrės į mūsų herojų iš pagarbaus istorijos nuotolio. Juk niekas kitas, o tiktai mes, iš arti regintys žiburiuojančias jo akis, galime atsakyti į paprastą, bet patį svarbiausią klausimą: kodėl mums patinka Dambrava? „Retas žmogus tarp lietuvių...“ – pasakė vienas amerikietis advokatas. Išties tai žmogus „su ugnele“, besiskiriantis iš minios, gimęs pagrindinio veikėjo vaidmeniui, senos Lietuvos giminės atžala. Kaip teigia JAV gyvenanti ponia Marija Rudienė, „jei Vytautas būtų nuėjęs į verslą, kaip daugelis kitų dipukų, dėl savo talento būtų užgyvenęs didelius turtus, turėtų nemažai pinigų banke.“

Bet jo siekių horizontas aukštesnis.

V. Dambrava pražūtų negalėdamas tarnauti kitiems. Ir ne šiaip sau – tarnauti. Juk ir liokajus pasitarnauja savo ponui, kad gautų sidabrinį. Tokie žmonės kaip Ambasadorius tarnauja ne dėl egzistencinių reikmių patenkinimo, bet tik dėl neabejotino ir kilnaus tikslo.

Pažymėtina, kad net keletas Ambasadoriui suteiktų užsienio valstybių apdovanojimų, tarp jų – popiežiaus Jono Pauliaus II suteiktas San Gregorio Magno ordinas, – yra susiję su riteryste, juos pelnyti tegali riteriškos sielos žmogus.

Riterystė – tai aukščiausias pasauliečiui tarnystės lygmuo, kai tarnaujama iš meilės dėl idealo. Lietuvos riteris Vytautas perėjo pusę pasaulio, visomis savo talento išgalėmis priešindamasis komunizmo slibinui. Daugelį metų jam teko eiti ne su savo valstybės vėliava, tačiau vienintelė ir tikroji širdies dama, su kurios vardu lūpose jis ėjo į žygį, buvo jo pavergtoji Tėvynė.

Skausmas dėl Sibiran išvežtų artimųjų, žieminis paltas, motinos įsakmiai įbruktas pro gyvulinio vagono plyšį, paskutinis tėvo laiškas motinai, kurio žodžių jam niekas niekuomet neperskaitys, tėvo kapas, amžinai liksiantis nežinomas tamsiuose gulaguose – sakytum, erškėčių vainiko spygliai, sielos kraujavimas be paliovos, skaudi atmintis bei iš jos kylanti pareiga tarnauti. Ir meilė. Sūnaus ir brolio meilė visiems, pasilikusiems anapus geležinės uždangos.

Visa V. Dambravos diplomato veikla nuspalvinta šiomis stiprių išgyvenimų varsomis. Iš čia, ko gero, ir ypatinga tos veiklos kokybė, kurią mini užsienio valstybių politikai, visuomenės veikėjai, diplomatai. Vargu ar daug būta Amerikos pareigūnų, galėjusių per trumpą laiką sukurti tokią šiltą pasitikėjimo atmosferą, kokią bendraudamas su vietnamiečiais studentais Vietnamo karo metu sukūrė JAV viešųjų ryšių tarnybos vadovas V. Dambrava, mažos komunistų okupuotos šalies sūnus. Vargu ar būtų atsiradęs dar bent vienas amerikiečių diplomatas, su tikro kataliko širdgėla ir sielovadininko įtaigumu rašantis apie nedovanotiną žalą, kurią San Salvadoro Katalikų bažnyčiai padarė komunistinį terorą parėmę ir laiminę kunigai, vadinamosios „išsivadavimo teologijos“ šalininkai. Tie nesuskaičiuojami diplomatinio darbo šedevrai buvo įmanomi atlikti tikrai el amigo Vytautui. Nes jo darbuose visuomet glūdėjo ši didi lietuvio kataliko, nuo savo valstybės jėga atplėšto piliečio asmeninė patirtis.

Idėjinė kova su pasaulyje plitusia komunizmo epidemija buvo itin palanki dirva kiekviena proga kaip pavyzdį priminti (taip pat ir aukštuose Vakarų politikos sluoksniuose) ir savo Tėvynę, neleisti užmiršti aneksuotų Baltijos valstybių bylos.

Nederėtų pamiršti ir didelės erudicijos bei europietiškos kultūros, kurios V. Dambrava prisotintas taip, kaip tirpalas būna prisotintas druskos. Dvasinga tėvų namų aplinka, Utenos gimnazija, teisininko diplomas Vilniaus universitete bei Aukštesnioji vaidybos meno studija, „Mozarteum“ muzikos akademija Zalcburge, teisės mokslų daktaro laipsnis Insbruke, tarptautinės teisės studijos Niujorke ir t. t.

Sakoma, kad V. Dambrava – retas žmogus tarp lietuvių, tačiau jis ne mažiau retas ir tarp viso pasaulio diplomatų. Neretai profesionalūs diplomatai atrodo tarsi sterilūs, užprogramuoti, tobulai vykdantys savo pareigines instrukcijas, šiek tiek nuobodžiaujantys lyg muzikantai, grojantys vis tas pačias melodijas iš gaidų. V. Dambrava buvo vadinamas improvizatoriumi, išskirtinė erudicija bei dvasinės kultūros lygmuo leido jam nuolat stebinti aplinkinius žaibiškų ir netikėtų, o svarbiausia – tiesiai į tikslą vedančių sprendimų gausa.

Kiekvienas jį pažinęs per diplomatinio darbo metus gerai žinojo, kad tai – žmogus iš pavergto krašto, kurio laisvės reikalui lieka ištikimas bet kuriomis aplinkybėmis. Už tai buvo ir yra gerbiamas.

Kieno gi kito dėka, jei ne dėl dr. V. Dambravos ryšių bei įtakos Venesuelos sostinėje Karakase galėjo atsirasti Lietuvos gatvė ir Šv. Kazimiero aikštė. Lietuvos reikalui jis panaudojo ir savo rašinius religijos temomis. Knygelė apie šventąjį Kazimierą buvo skirta priminti ispaniškai skaitančiam pasauliui, jog šv. Kazimieras – ne vien Lenkijos, bet ir Lietuvos karalaitis bei Lietuvos šventasis. Ir, žinoma, tiktai V. Dambrava galėjo pateikti šią informaciją taip, kad katučių plotų ne tik lietuviai, bet ir lenkai...

Sugebėjimą spinduliuoti brolišką meilę kartais vadiname asmenybės charizma. Senovėje tokias asmenybes vadindavo tiesiog mokytojais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"