TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Painiava - diletantų rojus

2010 04 29 0:00

- Pone (ar ponia - kaip dabar) Respublikos prezidente, didžiai gerbiamas Seime, pone ministre pirmininke, dėkoju už pasitikėjimą ir garbę, tačiau nesu vertas šių pareigų, todėl jų atsisakau!

Ar mūsų prieštaringoje tikrovėje esama bent kruopelytės vilties artimiausiu metu išgirsti panašius žodžius? Pagarsintą elementarią padorumo normą? Lyg ir atsisakyta siūlomo atsakingo posto porą ar trejetą kartų, šiaip mūsuose - visiems pagal Jurgį kepurė, visi čiumpa griebia tas pareigas, postus, kadangi visi verti, ir jų, tiktai jųjų didžiai nusipelnę!

Todėl prezidentūroje ir Seime taip dažnai vyksta tinkamiausiųjų maskaradai, žinote, tokie gražūs ir elegantiški vaidinimėliai, kuriuose veikia tiek daug tinkamų personažų! Maskarado artistai ir režisieriai mano, kad niekas nemato ir nesupranta, kas ir kam tinka, jie apsimeta ar nejaučia, kad Lietuvoje daug ką degina gėdos jausmas - dėl jų, dėl tinkamiausiųjų valdžiai ir postams! Ta pati paini mūsų tikrovė ar bjauriausia jos dalis, vadinama politika, siūlo ir atsakymą, maždaug tokį: jei esi politikas - drąsiai, įžūliausiai imkis visko ir už viską atsakyk, o drauge - ir už nieką neatsakyk, nes tikras politikas dar niekada už nieką neatsakė! Politiškai vadovauti tu gali bet kuriai sričiai, bet kuriam barui - tu juk politikas! Politinė atsakomybė! Esą ji ir tiktai ji yra politiko stiprybė ir ginklas! Politinė atsakomybė, kuri iš tikrųjų yra muilo burbulas ir tuščias garsas, seniai virto atsakomybės nebuvimu. Teisybės dėlei esame matę politikų, kurie rimtai dirba vienoje ar kitoje srityje, gilinasi ir tobulėja, yra vienos konkrečios srities ar dalyko ekspertai, žinovai, bet čia veikiau išimtis nei taisyklė. Absoliuti dauguma visažiniai. Aukščiausiosios tiesos paveikslėliai. Jau keli Seimai, keliolika vyriausybių niekada neatsakys už nevykusias reformas ar blogus sprendimus - jų atsakomybė, žinoma, politinė, vadinasi, išsisklaidžiusi, išsivadėjusi kaip dūmas pernykštis. Ši liaupsinama ir visokeriopai remiama atsakomybės rūšis iš tikrųjų yra niekšybės sinonimas, iš atsakomybės nebuvimo, jos išplovimo vandeninguose politikų pliurpaluose apie politinę atsakomybę kildintinos didžiausios blogybės, kurios atkurtąją valstybę pavertė Painiavos šalimi, diletantų rojumi. Pagerbdami Vincą Krėvę, ujamą iš nureformuotos mūsų mokyklos programų, šiais Painiavos šalies padavimais apie rojų ir jo vaikus diletantus, įkiškime ir mes dvylekį į politinės atsakomybės daržą, pasidairykime po politikos barus. "Daugel mūsų tėvynėje yra puikių ir gražių vietų, daugel yra šalių, kurios pagarsėjo senų tėvelių darbais, bet tarpu jų garsiausia Dainavos šalis..." Daugel Europoje yra šalių, bet tarp jų yra viena Painiavos šalis...

Jau seniai nereikia jokio išmanymo valdyti valstybę! Politinės atsakomybės mitas liaupsinamas jau keliolika metų, tad nenuostabu, kad daugybė vadinamųjų mūsų politikų įsikalę į galvas kenksmingiausią aksiomą: tu amžinai priklausai politinei kastai, kuriai nereikia specialaus išmanymo, nes ji, kasta, išmano absoliučiai viską. Politiko kasdienybė - kantrus ir energingas plakimasis, malimasis politikoje, lakstymas sukaitus sėjant iliuzijas partijos programų realumu, šmėžavimas ir burbuliavimas eteryje, politinis korektiškumas, kurio esmė yra nepastebėti esminių problemų ir bėdų, o pačiam kapanotis ir klampinti kitus šalutinėse, tariamose, antraeilėse problemėlėse ir smulkmenose, kol galiausiai supainiosi viską, susipainiosi ir apsimeluosi pats (gink Dieve, to net Paskutinio teismo akivaizdoje neprisipažindamas), ir tuo prisidėsi prie visuotinės painiavos stiprėjimo. Politikas, be abejo, privalo sugebėti grūmoti partijos priešams, oponentams, be šios savybės nosies į rojų nekišk, į jo vaikus, paršeli, nepretenduok. Tačiau svarbiausia - politikas turi būti dėmesio centre ir už nieką neatsakyti. Kad apie tai jau yra rašę Charlesas Dickensas "Pikviko klubo užrašuose" (vien jo ironija "geltonųjų" ir "mėlynųjų" rinkiminių batalijų adresu ko verta!) ar mūsų Maironis rūsčiai svaidęsis žaibais ir griausmais: "O siurbėlės, niekšai, bastūnų gauja!" - mūsų politikos kasdienybė, aišku, nėra girdėjusi, ir niekas lai nesudrumsčia jos orios, jos didingos politinės tuštybės. Kuri yra jos reikalingumo garantija. Aš galiu politiškai vadovauti, aš galiu politiškai valdyti, aš politiškai atsakingas, aš kuriu politinę strategiją - štai ir visa tiesa, o jos variklis - tuščia frazeologija apie atsakomybę, kurios niekas nematė. Dar niekada Lietuvoje nuliai, vidutinybės, neišsilavinę žmogeliai, plepiai ir pozuojantys rezonieriai nevaidino tokio reikšmingo vaidmens. Politika, tiksliau siauras, parapijinis jos traktavimas, jos popierinės legendos, lėkštas ir karikatūriškas populiarumas, jos iššokimas aukščiau bambos, pasijutimas aukštuomene, nebaudžiamumas daugiausia ir lėmė, kad atsirado iki graudulio pažįstamas, iki perštėjimo sugniaužtuose kumščiuose savas - Painiavos šalies diletantų rojus. O kur rojus, ten ir jo vaikai, vis gausėjantys pulkai pageidaujančiųjų kurti valstybę, stiprinti jos pamatus, rūpintis tautos gerove ir dar daugybe kilnių bei taurių dalykų. Daug mūsų tautiečių, svetur pasiilgę Lietuvos, grįžę pasirengę jos žemės pėdą su ašarom išbučiuoti, tokia ji sava, numylėta. Kiekvienas kitaip įvardija ir tą keistą jausmą, kurį pajunti susidūręs su mūsų politikos dvelktelėjimu, su mūsų įstatymų džiunglėmis, susvetimėjimu tarp valdžios institucijų ir žmonių. Ir mus, namisėdas, drasko prieštaringi jausmai, mūsų galvose kirba visokios mintys: apie tai, pavyzdžiui, kad tokia politika seniai atstūmė nuo valstybės valdymo protingiausius, tyrų idealų, turtingo vidinio pasaulio, aukštos kultūros, dorus žmones, kad ji diskredituoja tikrąją politikos paskirtį ir esmę. Supuvusi, ciniška politika žadina tik panieką ir neapykantą. Ji masina ir vilioja tik tuos, kurie trokšta būti v i r š ū n ė s e bet kokia kaina. Rekomenduotume jiems tuos Balzaco romanus, kurių herojus Rastinjakas, bet ką gi jie supras... Kažkas mums nepasisekė per tuos Nepriklausomybės metus, yra sakęs amžinaatilsį puikus rašytojas Juozas Aputis, su jo netikėtu išėjimu taip sunku susitaikyti. Aiškinantis, kodėl "kažkas nepasisekė" raginu atkreipti dėmesį į lietuviškąjį diletantizmą, suaugusį su politika ir valstybės valdymu. Rojuje nereikia išmanymo, gilinimosi, kuklaus, pasiaukojamo darbo. Diletantai dėl suprantamų priežasčių negali būti be diplomų, todėl tarp jų vis daugiau bakalaurų, magistrų ir daktarų. Žodžių, terminų, sąvokų skambumas svarbiau už esmę. Forma svarbiau už turinį. Rojus nebūtų rojus, jei mūsų neskandintų reglamentavimų pelkėje. Bet koks veiklos realumas rojuje netoleruotinas, jį keičia veiklos inscenizacija. Diletantai dievina viešuosius ryšius, jiems reikia eterio ir plojimų, todėl tiek daug kalbančių grynus niekus galvų byloja iš televizijos ekranų. Ribos tarp diletantų rojaus ir šou plikų užpakalių seniai išnyko, todėl į parlamentą visu pulku sugužėjo visi labiausiai nusipelniusieji dėl moralės nuopuolio juokdariai.

Ir jau ne Lietuva, ne mūsų atkurta valstybė, o Painiavos šalis, o triumfuojanti raidė prieš poezijos dvasią, tviskantis diletantų rojus su tyčia supainiotais, vieni kitiems prieštaraujančiais įstatymais ir įstaigų labirintais, kur tavęs būtinai paklaus korektišku, mandagiu balseliu: "O kaip jūs čia pakliuvote?" ir dar mandagiau parodys duris, nes paprasto piliečio atvykimas kokiu nors žemišku reikalu į rojų yra trukdymas rojui atlikti savo kilnią pareigą mums.

Tikras diletantas niekada nepasižiūrės į save ir savo veiklą ironiškai, iš šalies, nepertrauks savęs per dantį - tai prieštarautų rimtai diletantizmo prigimčiai. Diletantas - Rodeno Mąstytojas. Todėl tiems, kas drąsiai mąsto, pervertina, svarsto, kam būdingas skepticizmas, kas sutvertas kūrybai, dvasią išlaisvinantiems poelgiams ir beprotiškoms idėjoms, kas neapkenčia apsnūdimo, rutinos ir netikrų dievų, kas nepamiršta "Tartiufo", "Revizoriaus", ne vieta diletantų rojuje, tarp angeliško tyrumo ir reputacijos jo vaikų. Ypač tiems, kuriems nesvetimas gėdos jausmas - pastaruosius reikia vyti nuo rojaus vartų kaip pikčiausius šunis. Ko jau ko, o gėdos tarp rojaus vaikų nebuvo ir nebus! Gerai dar, kad šiam rojui net šventas Petras nėra autoritetas.

Diletantizmas - toji mūsų išauginta, išpuoselėta nacionalinė vertybė - išsikerojo kaip milžiniška musmirė, ji dauginasi efektingai skambančiom apipelijusiom, sukirmijusiom idėjom ir apkrečia paviršutiniškumu, lėkštumu vis didesnę visuomenės dalį. Kam pastangos keisti sistemą, jei ta sistema jau sukurta, tik tobulintina, jei galima lengvai slysti paviršiumi kartojant tiesas iš demokratijos vadovėlio, kurį, aišku, parašė mūsų diletantai ir kuris tinkamas visam demokratiniam pasauliui (dėl šios priežasties mūsų diletantai moko demokratijos gruzinus, ukrainiečius ir baltarusius). Net nemokantys plaukti diletantai yra perplaukę jūras marias ir nesušlapę kojų, o kaip jie tai padarė, atsakyti tegali tik rojus. Būti lojaliu diletantų rojui ir tai pagal reglamentą gražiai atrodančiai, bet nuodingai musmirei - vadinasi, užsitikrinti sau ramią ateitį. Drįsusieji suabejoti rojaus teise valdyti, manantieji, kad rojus uzurpuoja valdžią ir atstovaujamąją demokratiją paverčia karikatūra, didžiai įžeidžia rojaus garbę ir orumą. Tokiems vieta istorijos šiukšlyne - šią mintį rojaus adeptai yra pasisavinę iš komunizmo šiukšlyno.

Už diletantus mūru stoja visos partijos, jų gimdytojos, tuščiavidurių programų lengvo gimdymo namai. Visų frazeologija panaši ir nudėvėta, visoms tas programas juk rašo daugiausia diletantai. Partijos, frakcijos suaugo su diletantais lyg Siamo dvyniai, makaulės pilnos tuščio, nors formaliai - ultra ir ak, de-mo-kra-tiš-ko turinio. Tas pat visur kitur, kur siekia rojaus įtaka, todėl diletantai veikia visų mūsų naudai ir čia slypi didžioji pliuralizmo (ar pliurpalizmo) esmė.

Aš sąmoningai neminiu giliaminčių visažinių pavardžių, jos kasdien linksniuojamos - taip sakant, stambiausiųjų bitinų ir bičių motinėlių. Man labiausiai rūpi dūzgiančios diletantiškas kalbeles bitės - tai jos, šio rojaus eilinės darbininkės, siuva korius iš rojaus vaško. Jos dūzgia ne tik vasarą, bet ir žiemą. Diletantų medunešis! Kur kūriniai, kurie poetiškai, postmodernistiškai ir tikroviškai pavaizduotų rojaus vaikų triūsą, ir nė vieno, įsidėmėkite - nė vieno, trano, kuris jaustųsi nereikalingas šiame bityne! Čia skirstomi nacionalinio biudžeto pinigai, pagardinti milijonų cukreliu iš Europos fondų. Europiečiai tik ir temato šias nacionalines biteles, jos mums atstovauja, jos - o ne kažkokia nacionalinė kultūra, mokslas, ne lietuvių kalba. Rojaus aviliuose įvaizdžio medus, ir dėl jo nuostabumo galime būti ramūs, juk čia sutelktas visas diletantų intelektas (iš gražių frazių), erudicija (iš pozos, etiketo, kunigaikštiško prakilnumo) ir taktas, susidedantis iš mokėjimo lankstytis prieš popkultūrą, pinigus ir kosmopolitines manieras. Čia lygios galimybės, nors vyriškos lyties diletantų šiek tiek daugėliau - esu įsitikinęs, kad artimiausiu metu ši klaida bus ištaisyta.

Labiausiai rojus mėgsta reformas. Švietimo ir sveikatos reformos vertos, kad būtų pastatytas paminklas, įamžinantis rojaus vaikus, kurie čia daugiausia pasidarbavo - taip sakant, nureformavo - kad tik už studijas reikėtų mokėti kuo brangiau ir bankams būtų kuo geriau (rojaus vaikai už savo studijas nesumokėjo nė cento) ir kad tik pacientui, gydytojams būtų blogiau.

Kol į mus lekia įžeistų iki sielos gelmių politikų akmenys, būkime vargingi, bet teisingi: mus valdė nemaža dorų ir sąžiningų (nesišypsokite prašom - tikrai tokių buvo ir pasitaiko net dabar, pažįstu ne vieną!) ir pasišventusių (nesikvatokite - tikrai tokių esama!) žmonių, neprakeikime, nenuteiskime visų be teismo dėl Dievo meilės! Deja, nepaisant šių žmonių ir visų gražiausių ketinimų, esame tenai, kur gera tik painiavai, tik diletantams ir jų rojui, išrupūžėjusiam šiais krizės, sunkmečio metais. Visiems kitiems nejauku ir negera. Seniai ieškodamas atsakymų, kodėl mes per savo išrinktus atstovus nesugebame valdyti savo valstybės, kodėl mes mojame ranka ir dangstome akis iš sarmatos dėl nelogiškų, keistų ir nesuprantamų sprendimų, aš nepaliauju mąstyti, kad tų atsakymų reikia ieškoti tik diletantų rojuje - lietuviškame, savame. Jis ne sovietų palikimas. Jo nepadovanojo mums Europa ar Amerika. Jį sukūrė mūsų politika, kuri išmano viską, nes mąsto klišėmis, schemomis, lozungais. Formaliai - labai demokratiška. Iš esmės - visažinė, apytikrė, paviršutiniška, klampi. Kuo ne rojus? Suprantama, ne Lietuvos žmonėms, o to rojaus vaikams.

Kremliuje, tamsų ir gūdų lapkričio vakarą imperijos agonijos išvakarėse, prisimenu tarsi tai būtų vakar, amžinaatilsį Kazimieras Antanavičius, kuris iš portreto Seimo salėje nepasiekiamai jaunas ir kandus žvelgia į diletantų rojaus vaikų inspiruotus posėdžius, kur daugiausia svarstoma vis ta pati neišpainiojama reformų ir jų imitacijų painiava, tėškė Michailui Gorbačiovui į akis: iš gilios duobės ir pražūties taigos žvėrys gelbstisi atskirai. Kvatojomės už pilvų susiėmę: mes jau laisvi, o jūs kepurnėkitės iš savo duobės! Dabar atidžiai klausausi kalbų, kurias drąsiai rėžia mūsiškiai - išmanantieji, kaip iš duobės mus visus išvilkti į dienos šviesą. Jie regi kelius, būdus, jie dalija receptus amžinam mūsų išganymui. Rojus ploja savo vaikams, kadangi kalbos gražios (formaliai) ir turiningos (taip pat formaliai). Tos pačios formos atžvilgiu jos auksaburniškos ir rafinuotos. Mus gelbsti ir valstybę tvirtai valdo žinantys, išmanantys veikėjai, tai kaip drįstu aš manyti, kad dauguma jų nieko neišmano.

Deja, diletantiški politiniai išvedžiojimai mūsų neišgelbės net jei pagerės "makroekonominiai rodikliai" ir "viešieji finansai" (aš sąmoningai įterpiu čia dvi rojaus diletantines klišes). Gali keistis Vyriausybės ir Seimai, tačiau rojus ir jo vaikai liks, aišku, mūsų labui, ir, suprantama, absoliuti jų dauguma už nieką neatsakys. Ištraukimas iš duobės ir pati duobė ne jų valioje. Sunkmetis, krizė kai kam (daugumai) - akmuo po kaklu, kai kam (mažumai) - pramoga, politikai valdė ir plepėjo, sprendė ir plepėjo, priiminėjo įstatymus ir plepėjo, o gyvenimas ėjo į priekį ir politinė atsakomybė buvo didelė, ir štai prie Lietuvos, mus valdančiųjų diletantų panosėje, ėmė kilti dvi atominės elektrinės ir atitekėjo iš Lenkijos dujotiekiu pigios rusiškos dujos.

B. d.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"