TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Painiava - diletantų rojus

2010 04 30 0:00

Ir Vytautas, ir Algirdas Mykolas, ir Valdas, ir kairieji, ir dešinieji su liberalais - šiems valstybės nelabai ir reikia, kadangi rinka ir mokesčių nemokėjimas yra tiesiausias kelias į rojų ir gerus santykius su verslu - gėrėjosi savo valdžia ir nepastebėjo, kas valdo Lietuvą. Ogi miela diletantų rojaus ir jo vaikų valdžia, brangieji! Tuo ji ir miela, kad nepastebima. Ją pražiopsojo asmenybės, partijos, žiniasklaida - kokia čia sensacija kažkoks rojus! Jokio rojaus nėra ir nebuvo, o diletantai ir kažkokie vaikai...

Kaip matote, mūsų pritempti teiginiai pakimba ore - koks čia rojus, kai triumfuoja demokratija ir teisė! Ir dar Lietuva tokia teisinė valstybė, ir ja tapo žaibiškai.

Ir vis dėlto šio reiškinio foną ir šaknis mėginame čia piešti, bet, o varge, kokia menka ir nesodri mūsų paletė! Politikos skurdui ir politikų diletantizmui bei visažinystei reikia romanų, poemų ir dramų, farsas čia netinka. Visi bandymai diskredituoti lietuviškąją politiką ir jos atstovus pasmerkti žlugti. O padavimai toks senas, toks atgyvenęs žanras...

Diletantų rojus todėl ir yra rojus, kad lieka nepasiekiamas visiems, kurie jo nesiekia. Jiems nelemta tapti šio rojaus vaikais, negimę ereliais šliaužios žeme. Rojaus vaikai žino, ko siekia, ir siekia būtinai to, ko nežino. Prasisiekęs diletanto vietos politikoje ar valstybės tarnyboje, kur diletantizmas plinta kaip epidemija (jei politikoje tas didžiausia vertybė, tai ir valstybės tarnyboje diletantizmas neprošal, juolab jei yra problema, sritis, tai ir departamentas ar tarnyba turi būti sukurta), diletantas pakantus tik kitiems rojaus vaikams, todėl niekados neparems ar netoleruos didesnių gabumų, nesišvaistančio žodžiais, kuklaus ir dirbančio nediletanto. Kadangi diletantizmo Lietuvoje nėra ir negali būti, o visažinystė, visų problemų išmanymas paneigia bet kokį abejingumą ir atsakomybės stoką, valstybė diletantizmą patikimai gina savo įstatymais, kurių prieštaringumuose pats velnias sprandą nusisuks, ir institucijomis, kurių supainiotose kompetencijose ir gausybėje klastingai kyšo reglamentas, kaip artinti valdžią žmonėms mandagiai nuo jų užsisklendžiant, kaip viską daryti žmonių labui jiems dar mandagiau kenkiant. Didžiausias kiaulystes rojaus vaikai juk daro mandagiai, korektiškai ir nepriekaištingai. Energingai rojaus vaikų padermei niekados neateina juodos dienos, jiems garantuota poniška, aristokratiška, "aukštuomenės", "amžinos grietinėlės" gerovė, tad rojus labai myli "mielus Lietuvos žmones". Myli nemylėdamas, ir tuo pasireiškia rojaus optimizmas bei tikėjimas tautos, šalies ateitimi. Rojus aistringai myli gražias frazes, rafinuotas kalbas ir oracijas apie meilę žmonėms ir rūpinimąsi tėvynainiais. Ši meilė tikra kaip tikri kainų koeficientai, vingrios jų formulės, atlyginimų mažinimai ir kirpimai, kaip planai gausinti elgetas Lietuvoje, privatizuojant valstybės funkcijas naudai tų, kurie ploja katutes rojaus vaikams ir amžinai juos deleguoja demokratiškai rinkti tam, kad... Kad! Rojus priglaus kiekvieną pasirengusį diletanto tarnystei, - kad jis kaip dėlė demokratiškai ir amžinai prisisiurbtų prie valstybės kūno - išskėstom rankom priims jį į slaptą ordiną broliai diletantai, nuo šiol jis - rojaus vaikas, laimės vaikas. Štai ką reiškia gražus politinis mąstymas! Štai ką reiškia politikos dėsningumai! Tikroji esmė neturi būti viešai pastebima Painiavos šalyje. Nuo šiol jis giedos gražias giesmeles, kurios nežeis išlavintos rojaus vaikų klausos, aišku, daugiausia vis apie demokratiją ir teisinę valstybę - šiuos mėgstamiausius nujodinėtus arkliukus. Jis mylės rojų, o šis atsakys jam meile, solidarumu. Nuo dabar, nepaisydamas visų ideologinių skirtumų, kurių tarp partijų nėra, nes zuikis nesiskiria nuo kiškio, pozicijos ir opozicijos priešpriešų, kurios visada baigiasi taikingu susitarimu nepastebėti sistemos supuvimo ir viešais pietumis, rojus glaus jį prie plačios krūtinės, kurioje plaka popierinė politikos širdis. Tuk tuk. Ilgai rojuj savas būk, tuk tuk. Popierine, biurokratine, reglamentine ramybe ir palaima plaks, būkite ramūs. Nuo Seimo iki savivaldybių. Nuo Vilniaus iki visų Lietuvos kampelių. Visose "atskirtose" mūsų valdžiose, teismuose, kur klaidžioja užrištom akim teisybė, nes Temidė mūsuose įsistebeilijusi be jokių raiščių į prievartaujamą teisę ir jos idealus, tik žmonių nemato. Ir visų šių dalykų nepastebės net politologija, kuri viską pastebi. Rojus. Ir viskas nuostabu, nepaisant atskirų trūkumų ar vienos kitos sensacijos, kaip vienas politikas užlipo ant nuospaudos kitam ar kokias mintis jis gromuliavo ir malė tais protarpiais, kada nežiovavo.

Rojaus ir jo vaikų diskreditavimas yra šmeižtas ir grėsmė nacionaliniam saugumui. Tai mūsų diletantų rojui privalome būti dėkingi už gausingas mūsų slaptųjų tarnybų pajėgas ir už tai, kad apie jų slaptą veiklą pliurpiama ant kiekvieno kampo. Šiuo pavyzdžiu mes norime nedrąsiai leptelti eretiškiausią mintį, jog diletantų esama ir uniformuotų. Jų negali būti, bet jie yra. Dažniausiai jie nedirba - vadovauja, kuria strategijas, kurpia pažymas, gąsdina, rūpinasi savo ir įstaigos reikšmingumu, taip pat rangais, prezentacijom, uniformom, ceremonijom, laipsniais. Ar neatkreipėte dėmesio į diletantus generolų uniformom? Tiesą sakant, kuo skiriasi uniformuotas diletantas nuo neuniformuoto? Ir vienas, ir kitas lyg fontanas švirkščia frazėm, moka pateikti, pasirodyti, ir vieno, ir kito atsakomybė tarsi švelnus vėjelis, kedenantis kokios nors programos lapus. Programa yra, milijonai yra, atsiskaitymai už darbus yra, o pačių darbų nėra. Ir atsakomybės nėra. Vien tik švytintis veidas viršum uniformos, vien tik savimi patenkinta fizionomija viršum kaklaraiščio ir vis tie patys šnekalai apie atsakomybę. Politinę. Ir tuščiavidurę, kur, kaip dažnai matome, yra visi atsakomybės parametrai ir požymiai, bet pati atsakomybė nupūsta tarsi pienės pūkas, ir visi ją pučia nuo savęs, ir rojus gėrisi šia atsakomybės manifestacija.

Jūs klausiate, kaip atskirti politiką, rojaus vaiką, pagaliau dinastijas, einančias į Seimą ir kitur (vyrus su žmonom, tėvus su sūnumis, o greitai - ir su anūkais, svainius, kitus gimines), nuo tų, kurie nežino, kaip virti košę iš politinės atsakomybės miltų. Atsakau: leiskite tarti ar parašyti dešimt frazių, iš dėlionių, variacijų, kurių sudėtiniai elementai - demokratija, atvira pilietinė visuomenė, teisinė valstybė, konstitucingumas, moralinės vertybės - nuspręsite ir krūptelsite iš džiaugsmo: štai jis! Ne kalės, o rojaus vaikas! Bus išrinktas ir paskirtas! Nes jis akiplėšiškai ir įžūliai kalba apie dalykus, kurių esmės nenutuokia, o mėgdžioja ir vaidina Politiką, Vadovą, Valstybininką! Ir kalbės, ir tobulės savo kalbėjimuose, o tie jo idealai buvę nebuvę, nes jis nekvaršins dėl jų atsakingos savo galvos! Pakalbės, ir tuo viskas baigsis.

Aš atsiprašau tų žmonių, kurie niekados nepriklausė rojui ir netiki, jog jis realiai egzistuoja. Jie nuoširdžiai mano, kad valdžia priklauso prezidentams, ministrams pirmininkams, politinėms partijoms ar jų koalicijoms - visiems tiems, kurie šį bei tą nutuokia apie interesus ir didelius pinigus, bet apie tai šneka droviai kaip mergaitės apie pirmus pasimatymus. Lyg veikia tie interesai, lyg ir ne, lyg mokėjo kažkas pinigus už išrinkimą, lyg nemokėjo, šiaip visa, esą, vyksta pagal politikos dėsnius. Man belieka nuvilti šiuos žmones. Pinigai ir interesai seniai atrado rojų ir jo vaikus, o diletantizmas ir yra pats didžiausias sąjungininkas siekiant niekšingiausių tikslų. Rojus juk puikiai moka įsiteikti tam, kam reikia. Dėl to, kad yra rojus, vyko ir vyksta daugybė tamsių darbelių, o tie tamsūs darbeliai nebūtų nudirbti be mūsų įstatymų painiavos. Rojus sukūrė Painiavos šalį, ir vienintelė ideologija čia pinigai. Tačiau rojaus vaikams pinigai nerūpi, nebent kuklus minimumas egzistencijai - dieną naktį pasiaukojamai dėl valstybės, visuomenės, demokratijos, teisinės valstybės idealų triumfo!..

Išvada, kad mus visų mūsų labui valdo diletantai ir jų rojus, man labai skaudi. Visados prastai jaučiuosi, nors gyvas iš gėdos skradžiai žemę prasmek, girdėdamas ir matydamas, kaip menkiausia proga liejama tulžis ir koneveikiama, kai kaltininke verčiama valstybė, kai stačiai džiūgaujama ir linksminamasi: kuo blogesnė naujiena, kuo didesnis skandalas - tuo garsesni plojimai. Iš to tyčiojimosi kai kurie tautiečiai daro visai neblogą verslą. Be to, tyčiojimasis teikia malonumą - pasitaikė proga ir be progos, už tyčiojimąsi niekas negresia, gali tyčiotis anonimiškai, likti virtualus ir ginamas saviraiškos laisvės, kurią realizuoji likdamas nematomas ir kitus apipildamas purvais. Patikėkite, aš ryžausi prabilti apie Painiavos šalį, rojų ir jo vaikus, apie diletantizmą kaip didžiausią blogybę tik po sunkių daugelio metų stebėjimų ir apmąstymų. Per tą laiką ne vien jo niekšybė interesas, ne vien jo suktybė didelis pinigas, ne vien jos tuštybė politika, bet ir jiems talkinantis diletantizmas, rojus ir jo vaikai užvaldė valstybę.

Miglota nuojauta dėl būsimų negražių darbelių tautos labui įsismelkė man į širdį dar Sąjūdžio ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais.

Arthuras Schopenhaueris savo "Gyvenimo išminties aforizmuose" yra sakęs: "Žmonių dvasios tuštybei ir skurdui priskirtinas ir toks atvejis, kai protingesnių žmonių grupė susiburia kokiam nors tauriam, idėjinio pobūdžio tikslui įgyvendinti, o rezultatas beveik visuomet išeina toks, kad iš ano plebėjiško žmonijos knibždėlyno ištisos minios - kurios, kaip tie parazitai, visur viską užpildo, viską aplimpa - visuomet yra pasirengusios be jokio skirtumo griebtis visko, idant tik išblaškytų nuobodulį ar kaip nors kitaip pridengtų savo trūkumus, - ir ten keletas įlenda, įsibrauna ir kaip mat arba reikalą visai sugadina, arba jį taip pakeičia, kad viskas apvirsta aukštyn kojomis." Turėta omenyje to meto Europa su šimteriopai didesniais apverčiančiųjų viską aukštyn kojomis mastais, o pataikyta kaip pirštu į akį - į mūsiškę apverčiančiųjų viską aukštyn kojomis gausybę, į mūsų rojų.

Diletantų rojaus pradžia siekia nuostabų laiką, kada vieni galvom rizikuodami kėlė, įsiūbavo "dainuojančios revoliucijos" minias, o kiti, išlūkuriavę savo valandos krūmuose, pagarbiai linkčiodami Sąjūdžio vėliavnešiams ir idealistams, mintyse jau vadino juos valdžios nevertais asilais, o save - žmonėmis, atėjusiais visiems laikams pasiimti tiesiai į rankas krentančios valdžios, turtų ir naudos, juolab pirmeivių dauguma be kovos pasitraukė į pašalį, toks didelis buvo įtikėjimas "demokratiniais mechanizmais", kurie pradėsią nematytą neregėtą klestėjimo erą, o svarbiausia - politika, kuri veiksianti idealiai kaip šveicariškas laikrodis, ir tauta rinkimuose rinks vis geresnius politikus, ir klestės demokratija partijų gausybėje, ir... Kas tada kūrė Sąjūdį ir dirbo pradiniu Nepriklausomybės laikotarpiu, tie bendražygiai, tikiuosi, prisimins, kaip kibo į veiklą tie viską apverčiantys aukštyn kojomis pirmieji diletantai. Mitingų, piketų, akcijų metas baigiasi, diletantų gausėja, jie švelniai ir apgalvotai ima realią valdžią į savo vertingas rankas, leisdami partijoms ir jų lyderiams pasipuikuoti valdžios nominalumu. Rojaus dar nebuvo, ir vaikų tiek nebuvo privisę, taip sakant, buvo tik pirmieji ženklai. Dar nebuvo žongliruojama Europos teise, dar ji nebuvo tapusi visų diletantų prieglobsčiu ir dvasine paguoda. Asmenybėms, kurioms rūpėjo ne vertimas aukštyn kojomis, kad tik ką nors versti, o reformų, permainų pasekmės Lietuvos žmogui ir valstybės raidai, darėsi vis labiau ankšta ir nejauku po Sąjūdžio kuriamose politinėse partijose. Diletantai siūbtelėjo į šias partijas būriais ir iškart pasistengė, kad asmenybių liktų kuo mažiau arba likusios nematytų ko nereikia. Kaip matome, teisingai darė diletantai - jie kūrė rojų, ir sužaliavo pievos, sučiulbėjo paukštužėliai, o naivių lietuvaičių sąmonę ėmė plauti vandens malūnai, įsukę idėjas, programas, o čia dar jų pečius užgriuvo įstatymų lavina, teismai, nepritekliai, bankai, antstoliai, emigracija... Kas jau čia sužiūrės rojų Lietuvos žemėje, ir kokia čia Painiavos šalis, kada painiava kiekviename žingsnyje... Ir ji tokia sava, neišpainiojama, žiū Konstitucinis Teismas išaiškins... Tai, sakau, bus gardaus juoko rojui ir jo vaikams.

O dabar "naujų judėjimų", "naujų partijų" vadų dėmesiui: tamstos, aišku, esate išimtys, su jumis neina tie pasirengę viską apversti aukštyn kojom, kandidatai į rojų ir jo vaikus. Tikėkite, rojus laukia - tuojau jūs būsite kaip visi: neturėsite realios valdžios, kalbėsite ir mąstysite trafaretais, kaip užkeikimą kartosite teiginius, kuriuos jums padiktuos politinė sistema, tai yra politinės sistemos nebuvimas. Deja, kaip neturime teisinės valstybės, nors armija teisininkų teigia priešingai (protingi teisininkai stveriasi už galvų, yra dėl ko), taip neturime ir normalios politinės sistemos, ir, kas skaudžiausia, ne kokioje Painiavos šalyje, o Lietuvoje. Apie politinę atsakomybę mes jau kalbėjome, o egzistuojanti sistema su politika neturi nieko bendra. Rojus valdo mus tvirtai ir net klounams pašėlioti politikoje leidžia, tegu pavaidina Seimo narius. Jie irgi gieda Tautišką giesmę, jie irgi tautos... rojaus vaikai.

Išvados dvi.

Pirma. Nežinomi keliai į rojų, ne visiems jie skirti. Todėl rojus yra rojus.

Antra. Rinkėjai gali nubausti partijas, jų veikėjus, tačiau Lietuvą ir toliau valdys rojus ir jo vaikai, nerašytu susitarimu toliau vesdami ją Painiavos šalies šunkeliais. Reikia pamatyti ydingą reiškinį, kurį čia mes vadiname rojumi, reikia atsisakyti rojaus vaikų paslaugų, reikia sau nemeluoti ir kitų nemulkinti, kad esame jau demokratinė, jau teisinė valstybė, pradėkime nuo realių reformų, o ne nuo jų regimybės, leiskime valstybę valdyti tiems, kurie dirba, o ne pliauškia, demonstruoja įvaizdžius, savo nuopelnus, patenkinti kaip puodai taukuoti savo vaidmeniu, padėtimi, rangais ir laipsniais. Diletantai visai neišnyks - jie amžini kaip snobai, tačiau bent jau jų tikroji vieta jiems bus parodyta.

Heraklis stoja prieš Augijaus arklides pasirengęs išmėžti iš jų visą užsistovėjusį mėšlą, ir rojaus vaikai grakščiai bei elegantiškai užsiima nosis... Pakentėkite, ponai ir ponios, per tikrai demokratinį Lietuvos atsinaujinimą jums ir ne tokių dalykų teks patirti!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"