TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pakilti į dangų

„Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Jūs esate šių dalykų liudytojai. Ir štai aš atsiųsiu jums, ką yra pažadėjęs mano Tėvas. Jūs pasilikite mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių.“

Jėzus nusivedė juos palei Betaniją ir, iškėlęs rankas, palaimino juos. Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų. Jie pagarbino jį, paskui didelio džiaugsmo kupini sugrįžo į Jeruzalę. Jie nuolat lankė šventyklą ir šlovino Dievą.“

Iš Evangelijos pagal Luką

Šiandien iškilmingai švenčiame Jėzaus žengimo į dangų slėpinį. Apaštalų regėtas ir paliudytas Jėzaus pakilimas į dangų ženklina neregimą dalyką: Tėvas suteikia Sūnui visuotinę šlovę ir viešpatavimą. Patį žengimą į dangų aprašo tik artimas apaštalo Pauliaus bendradarbis evangelistas Lukas. Skirtingai nei Apaštalų darbų knygoje, kurioje jis išskleidžia įvykius, vykusius keturiasdešimt dienų nuo Jėzaus prisikėlimo iki dangun žengimo, Lukas savo evangelijoje juos sutelkia į vieną dieną. Jėzus, prisikėlęs rytui auštant, drauge su dviem mokiniais keliauja į Emausą, vakarop pasirodo bendruomenei, o vėliau atsiveda saviškius į Alyvų kalną, kviesdamas dalyvauti jo atsiskyrime. Velykų diena yra ilgiausia Kristaus gyvenimo diena. Ji tebesitęsia iki šiol. Tiek evangelijoje, tiek Apaštalų darbuose Lukas pabrėžia Jėzaus dangun žengimo apčiuopiamumą. Evangelijos pabaigoje jis rašo, kad Jėzus „atsiskyrė“ nuo apaštalų ir „pakilo į dangų“. Apaštalų darbų įžangoje jis du kartus pamini: „Jėzus veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų…“ ir „Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių“. Dangun žengimo įvykis reiškia drauge atbaigimą ir pradžią. Tai paskutinis prisikėlusio Jėzaus pasirodymas. Šiuo įvykiu pasibaigia regimas Jėzaus buvimas tarp žmonių ir prasideda naujas, neregimas. Baigiasi žemiškoji Jėzaus misija, prasideda apaštalų misija, prasideda Bažnyčios veiklos laikotarpis.

Šiandien norėjau drauge pamąstyti, kas Biblijoje ir liturgijoje norima perteikti pasakymu, kad Jėzus „buvo paimtas į dangų“ (Apd 1,1), „pakilo į dangų“ (plg. Lk 24, 51). Senajame Testamente veiksmažodis „pakelti“ žymi pasodinimą į karališkąjį sostą. Kristaus žengimas į dangų pirmiausia reiškia, kad Jis sugrįžo ten, iš kur buvo atėjęs į pasaulį, ir kad nukryžiuotam ir prisikėlusiam Žmogaus Sūnui nuo šiol skiriama karališkoji valdžia pasauliui.

Tačiau esama ir gilesnės, iškart neapčiuopiamos reikšmės. Apaštalų darbuose pradžioje ir pabaigoje sakoma, kad Jėzus buvo „paimtas į dangų“ (Apd 1, 1.11), paskui priduriama, jog jis buvo „pakeltas aukštyn“ (1, 9). Pakėlimas, paėmimas į dangų suprastinas ne kaip kelionė aukštyn, bet kaip Dievo veiksmas, kuriuo Jėzus įvedamas į dievišką artumą. Tą patį slėpinį išreiškia debesis, kuris paslepia Kristų nuo apaštalų akių, arba „sėdėjimo Dievo dešinėje“ simbolis. Tačiau nuostabu yra tai, kad į dangų pakeltame Kristuje, žmogus įžengia į naują ir neregėtą Dievo artybę.

Evangelijoje sakoma, kad Jėzus „pakilo į dangų“. Tai kreipia mūsų žvilgsnį aukštyn, bet ar tai reiškia, kad minimas dangus yra viršuje? Ar ir vėl turime sugrįžti prie triaukščio pasaulėvaizdžio – pragaras, žemė, dangus – vaizdinio ? Iš tiesų tikėjimo ištarose apie Viešpaties įsikūnijimą, nužengimą į pragarus ir žengimą į dangų kalbama ne apie tris kosminius aukštus, bet apie tris žmogiškosios egzistencijos matmenis. Tačiau kur yra dangus ir ką reiškia dangaus matmuo?

Reikia pažymėti, kad Jėzaus amžininkams žydams sąvoka „dangus“ nereiškė vien vietos ar krypties. Tai viena sąvokų, vartotų pakeičiant netariamą Dievo vardą. Pakilti į dangų reiškia įeiti į Dievo artumą. Dangus suprastinas kaip Dievo ir žmogaus susitikimo vieta. Dangaus tikrovė randasi susivienijant Dievui ir žmogui. Toks Dievo ir žmogaus susivienijimas galutinai įvyko Kristuje, Jam per mirtį pranokstant žemiškąjį ir įžengiant į naują gyvenimą. Todėl žodžiu „dangus“ žymima ne vieta už žvaigždžių, į kurią būtų galima užlipti pastačius Babelio bokštą, ar patriarcho Jokūbo kopėčias, bet kai kas iškiliau – pats Kristus, dieviškasis Asmuo, visiškai ir visiems laikams prisiimantis žmogystę, tas, kuriame amžiams suvienyti Dievas ir žmogus. Ir prie dangaus priartėjame ar į dangų įžengiame tiek, kiek priartėjame prie Jėzaus ir su juo susivienijame. Dėl šios priežasties šiandienos Žengimo į dangų iškilmė kviečia mus į glaudžią meilės bendrystę su mirusiu ir prisikėlusiu Jėzumi, neregimai, bet realiai esančiu kiekvieno iš mūsų gyvenime.

Kita vertus, dangus savo esme nėra tikrovė, kurią žmogus gali savo pastangomis pasiekti ar įgyti. Tai malonė, Dievo dovana žmogui. Dangus, kaip ir meilė, visada gali būti tik dovanotas. Žengimas į dangų – tai galutinis žmogaus susivienijimas su Dievu Kristuje, jis atveria žmogui vartus į amžinąjį gyvenimą.

Luko evangelijos pasakojimas baigiasi ten, kur ir prasidėjo – Jeruzalės šventykloje. Evangelistas pažymi, kad apaštalai nuolat lankė šventyklą ir šlovino Dievą. Taip jaunoji Bažnyčia ėmėsi savo užduoties. Ji suvokė, kad turi ne vien eiti į visas žemės tautas, bet pirmiausia palaikyti gyvą ryšį su Dievu malda bei šlovinimu. Eucharistija, šlovinimas ir dėkojimas yra mūsų tarnavimo Dievui šerdis.

Kazimieras Milaševičius OSB – kunigas, Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno prioras

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"