Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KOMENTARAI

Palaiminti, kurie tiki nematę

 
2017 04 22 6:00

Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. 

O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos.“ Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu.“ Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas buvo su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis.“ Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą.

Iš Evangelijos pagal Joną

Visos Evangelijos pagal Joną pagrindinė tema yra tikėjimas. Jo reikšmė itin išryškėja kalbant apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą iš mirusiųjų. Prisikėlimas yra įvykis, peržengiantis žmogaus pažinimo, patirties ir veiklos ribas, todėl kyla klausimas – ar tai įmanoma? Taip klausė ir apaštalas Tomas, pareiškęs, kad netikės, kol savo akimis nepamatys, rankomis nepalies ir neįsitikins. Toks Tomas ir įėjo į istoriją – abejojantis, užsispyręs, reikalaujantis įrodymų. Kitiems apaštalams įrodymų reikėjo ne mažiau nei Tomui, ir kiekvienam savaip jie buvo duoti. Jų abejonės visiškai suprantamos. Žmogui reikia fiziškai patiriamų faktų. Dievas būtent todėl ir prisiėmė žmogaus prigimtį, kad būtų matomas, girdimas, liečiamas.

Prisikėlęs Kristus davė įrodymų tiek, kiek reikėjo mokiniams pažinti Prisikėlimo paslaptį. Įvairios jų reakcijos atspindi jų asmenybes ir kartu suteikia mums savitą liudijimą. Apaštalai tam ir buvo pašaukti, kad liudytų, ką matė, girdėjo ir patyrė. Vėlesnių kartų ir šiandienos žmogaus tikėjimas remiasi jų liudijimais. Dabar Kristus kalba per juos. Jis siunčia apaštalus liudyti ir dirbti Jo vardu, kitiems perduoti tikėjimo dovaną.

Kristus sako Tomui: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ Šių nemačiusiųjų, bet įtikėjusiųjų pažinimas per tikėjimą siekia toliau ir aukščiau, nei leidžia patirti materialūs įrodymai, nes Prisikėlimas, Dievo veikimas ir žmogaus bendravimas su Dievu nėra pavaldūs tam, ką galima tik pamatyti, paliesti ar patvirtinti eksperimentu, ir nėra nuo jų priklausomi.

Žmogus labai nori, bet materialiais dalykais, žmogaus mintimis ar pasaulio dėsniais neįmanoma kontroliuoti Dievo ar daryti jam įtakos. Pagaliau tokie klausimai, kaip įvyko Kristaus prisikėlimas ir koks buvo Jo kūnas anatomijos, fizikos požiūriu, nėra svarbūs tikėjimui.

Kad tikėtų, žmogui nebūtina matyti kūno akimis ar liesti pirštais. Tikėjimas gimsta per šv. Dvasios įkvėpimą ir apaštalų liudijimą, kurį priėmęs jis tampa dalininku jų tikėjimo, kuris gimė ir augo tarp nesupratimo, abejonių, nusivylimų, bet buvo paremtas tikrais bendravimo su Jėzumi faktais.

Netikinčių ar neigiančių Kristaus prisikėlimą buvo ir bus. Šiuo atžvilgiu verta prisiminti Jėzaus palyginimą, kai jis kalba apie turtuolį ir vargšą Lozorių, kurių likimas po mirties iš esmės pasikeitė. Turtuolis, patekęs į kančių vietą ir matydamas Lozorių rojuje, prašo Abraomą pasiųsti Lozorių ir perspėti turtuolio brolius, kad ne turtai laimė, bet teisus gyvenimas. Abraomas atsako, jog jie turi Šv. Raštą, pranašų liudijimus ir to pakanka. „Ne, tėve Abraomai! – maldauja turtuolis. – Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų.“ Tačiau Abraomas taria: „Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų.“ Skeptikas visada ras argumentų savo netikėjimui pagrįsti.

Nepaneigiamų įrodymų reikalavimas rodo norą valdyti, kontroliuoti įvykius, o moksliniu eksperimentu patvirtintas faktas suteikia galią jį pakartoti. Deja, prisikėlimo atveju, kaip ir daugelio kitų, žmogus turi nužengti nuo visa žinojimo pjedestalo ir pripažinti savo ribotumą. Negali kūrinys būti lygus Kūrėjui. Neturi žmogus galios būti Dievu.

Krikščionio tikėjimui Jėzaus prisikėlimo klausimas yra esminis. Apaštalas šv. Paulius, energingai ir įtaigiai skelbęs Kristaus mokymą, Korinto krikščionims rašė: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas.“ Šiandienos Evangelijoje skambantis apaštalo šv. Jono, kuris pats matė Prisikėlusįjį, liudijimas ir dabar liudija, kad tikėjimas nebūtų tuščias. Dar daugiau – įtikėjęs žmogus Jėzaus Prisikėlime randa asmeninio prikėlimo garantą ir įžengia į atnaujintą, pakeistą gyvenimą.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"