TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pamotės vaikai

2007 08 07 0:00

Šį pirmadienį Kernavėje prasidėjęs Pasaulio lietuvių bendruomenės ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos valdybų pirmininkų suvažiavimas paakina vėl atsigręžti į emigraciją. Ką daryti, kad ir senieji, ir naujieji - "trečiabangiai"- išeiviai nepasijustų atkirstąja šaka, kad jų vaikai neprarastų saitų su Lietuva, kad jaunimo patriotinis auklėjimas neliktų tuščia retorika. Tačiau ir gimusieji Lietuvoje pasijunta svetimi, nebereikalingi. Gal net auga visa atstumtųjų karta - pamotės vaikai.

Vokietijoje gimusi ir brendusi, nacių režimo metais emigravusi į Jungtines Amerikos Valstijas žymi filosofė Hannan Arendt rašė apie vaikų ir jaunimo auklėjimą: "Iš esmės mes visada auklėjame pasauliui, kuris subyrėjęs ar pradeda byrėti, nes tokia pamatinė žmogaus situacija, kurioje pasaulį kuria mirtingos rankos, kad trumpą laiką jis taptų mirtingųjų namais. Kadangi pasaulis sukurtas mirtingųjų, jis nusidėvi..."

Dramatiškai nusakyta universali žmogiškoji kartų kaitos situacija, tačiau konkreti padėtis Lietuvoje dar tragiškesnė. Visuomenės krizė - pirmiausia vertybių ir autoritetų krizė - niokote nuniokojo ir tokias ikipolitines sritis kaip šeima, vaikų globa ir auklėjimas. Čia dera pasakyti, kad nekalbu apie mokyklą - ją vis dėlto pavyko reformuoti, nors švietimo reforma buvo daugel sykių negailestingai kritikuota. O štai palyginus mokyklą su stagnacijos sukaustytais universitetais, visu aukštuoju mokslu - tai kaip dangus ir žemė, nors ir tame danguje dar apsčiai šešėlių. Tačiau mokykla vaikui - tik tarpininkas tarp šeimos ir suaugusiųjų pasaulio. Čia niekas negali pakeisti šeimos.

Tą puikiai žinojo ir Lietuvių Fronto Bičiuliai, emigracijoje sukūrę testamentą "Į pilnutinę demokratiją", paliktą Lietuvai, kai ši atgaus nepriklausomybę: "Šeima yra ląstelė, iš kurios išauga ir kuria laikosi tauta ir valstybė. Šeima nėra valstybės funkcija, bet savarankiška bendruomenė, turinti teisių, kurių valstybė nei nusavinti, nei panaikinti negali." Šita ląstelė Lietuvoje dabar sunkiai serga. Tikra epidemija.

Lietuvoje jau tapo trivialus pranešimas laikraščių puslapiuose ir televizijos žiniose, kad kūdroje paskendo mažamečiai, kad jie žaisdami su degtukais sudegė arba - laimingas atvejis - kaimynai mažylius aptiko kelias dienas nevalgiusius. Tėvai arba - dažniausiai - vieniša motina tuo metu girtavo gretimame kaime.

Tokia pati žinių tarnybos banalybė - paauglė žuvo, buvo išprievartauta arba paauglys, gyvenantis pas močiutę, padarė nusikaltimą.

Šiandien Lietuvoje dažnai vaikus laidoja seneliai (kaip ir senelius laidoja anūkai). Mat tėvai tuo metu uždarbiauja užsienyje.

Metų pradžioje politinis savaitraštis "Atgimimas" paskelbė moksleivių rašinių konkurso "Padovanok Lietuvai viziją" rezultatus. Konkurso laureatų rašiniai, brėžiantys Lietuvos ateitį, stebina brandumu - tarytum ne moksleivių rašyta.

Tačiau visą Lietuvą sukrėtė rašinys, kuris nebuvo premijuotas, bet išspausdintas pirmame "Atgimimo" puslapyje - vienos mokyklos devintokės Dalios Macejauskaitės mintys: "Kodėl Lietuva ne Motina Tėvynė, o pamotė?" "Nors dauguma mūsų mano, kad žodis Lietuva yra beveik bevertis, jog tai šalis, kurioje veši korupcija, kur su žmonėmis niekas nesiskaito ir niekam nerūpi, taip nėra. Į šį žodį telpa kur kas daugiau, nei žmogus gali pasakyti. Šį jausmą reikia patirti, jo apibūdinti neįmanoma", - dėstė lyg suaugusi keturiolikmetė mergaitė, kurios patriotizmo mokyti nereikia.

"Dauguma žmonių mano, kad visai nesvarbu, kur gyveni, - tęsia Dalia. - Jiems atrodo, jog išvažiavus toli nuo vis dar ne itin geras sąlygas gyventi ir išlaikyti šeimą suteikiančios Lietuvos viskas turi pasikeisti būtinai į gera, gyvenimas turi pašviesėti, tačiau ar viskas taip? Manau, kiekvienas atsakysite, - tartum kreipdamasi į visus naujuosius emigrantus teigia paauglė, - kad ne, galime tik įsivaizduoti, kokį pragarą pereina žmonės, apsisprendę laimės ieškoti pasaulyje, kuris nėra toks svetingas, kaip mes galvojame, ir pinigais ten tikrai nelyja."

Puiki ir tiksli vaizduotė. O štai ką mergaitė rašo apie tai, ko jai nereikia įsivaizduoti, ką ji regi kasdien Lietuvoje: "Man 14 metų ir aš nemačiau mamos jau aštuonerius metus. Kada pagaliau mes susitiksime, mama? Neduok Dieve tokio likimo niekam. Niekam, niekam... Aš nežinau, ką daryti. Bet gyvenimas mane gal ne laiku subrandino ir aš pasakysiu: darykite ką nors, saugokite mus, vaikus. Mes nenorime palikti savo krašto. Įstatymais reikia įtvirtinti tokį pragyvenimo minimumą, kad ir mano mama, ir sena močiutė galėtų pačios išsiversti. Juk ji visą gyvenimą dirba. Mano mama išvyko nelegaliai ne pramogauti, o duonos man ir savo mamai. Nebijokite jaunų, pasirūpinkite realiąja našlaičių globa šeimoje."

Tokiam suaugusiam vaikui emocine patriotine retorika tikrai nepadėsi - pirmiausia jam reikia grąžinti mamą. Štai ir vėl grįžtam prie mūsų svarstymų pradžių pradžios - emigracijos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"