Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Partinės sistemos būklė

 
2017 06 16 6:00

Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo metiniame pranešime bene pirmą kartą tokių pranešimų istorijoje prakalbo apie tai, į ką atkreipė dėmesį visi politikos komentatoriai.

Ji pasakė, kad stabiliai demokratinei valstybei reikia skaidrios, brandžios ir stiprios partinės sistemos, o išplauta partinė atsakomybė ir atskaitomybė leidžia suvešėti įvairioms populizmo atmainoms, kad tradicinių partijų uždarumas, savanaudiškumas ar net kriminalizavimo atvejai atveria kelią vis mažiau pasirengusiems politikos naujokams.

Politikos apžvalgininkų nuostabą sukėlė tai, kad D.Grybauskaitė, niekada neslėpusi savo kritiško požiūrio į partijas (dėl to ją galima suprasti – partijos toli gražu nėra altruistinių žmonių sambūriai, nenusipelnantys kritinio žvilgsnio), dabar staiga prakalbo net apie stiprios partinės sistemos poreikį. Tokio pasikeitimo paaiškinimas gali būti ir toks: politikos naujokai „valstiečiai“ tiek malkų priskaldė, kad prezidentė pripažino, kaip svarbu visuomenei turėti stiprias ir patyrusias politines partijas.

Deja, šis prezidentės raginimas turėti stiprią partinę sistemą gali likti savotišku šauksmu tyruose, nes mūsų visuomenėje politinės partijos yra ypač nepopuliarios. Matyt, prireiks dar daugelio metų, kad bent dalis visuomenės suvoktų, jog partijos yra natūraliai atsiradęs demokratijos reiškinys – politiškai aktyvūs piliečiai yra tiesiog priversti ieškoti bendraminčių ir burtis į panašiai mąstančiųjų grupes. Tokios spontaniškos grupės ilgainiui įgauna formalią struktūrą ir tampa partijomis.

Tačiau toks raginimas, kad ir šauksmo tyruose pavidalu, yra reikalingas. Mat protu nesuvokiama „valstiečių“ pergalė pernykščiuose Seimo rinkimuose stipriai sujudino partinę sistemą. Paradoksalu, bet prie šios pergalės „prisidėjo“ ir socialdemokratai, ir „darbiečiai“. Pirmieji pasirodė esą kone liberalai, kuriems pirmiausia rūpi verslo, o ne samdinių interesai. Antrieji nerado kuo pakeisti savo pirmojo vadovo Viktoro Uspaskicho ir nesugebėjo nieko įdomaus pasiūlyti rinkėjams.

Teisybės dėlei negalima nepasakyti, kad prie „valstiečių“ pergalės prisidėjo ir prezidentė. Nuo pat 2012 metų Seimo rinkimų ji neslėpė savo skeptiško požiūrio į tuometinę valdančiąją koaliciją, kelis kartus viešai pasakė, kad iš Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės nieko gero nesitikinti. Na, o jos griežto (švelniai pasakius) požiūrio į Darbo partiją nereikia nė priminti.

Visų šių veiksnių pasekmė – vadinamasis kairysis elektoratas pasirinko naujus gelbėtojus. Čia būtina pabrėžti, kad vadinamasis dešinysis elektoratas liko ištikimas – net korupcinių įtarimų paženklinti liberalai išsaugojo savo rinkėjus daugiamandatėje apygardoje, o Tėvynės sąjunga padidino rinkėjų skaičių. Tačiau konservatoriai pralaimėjo „valstiečiams“ net Kauno vienmandatėse, kas liudija būtinybę šiai partijai permąstyti savo elgesį su rinkėjais konkrečiose apygardose.

O toliau kyla tradicinis klausimas – ką daryti? Prezidentė D. Grybauskaitė nepagailėjo žodžių apibūdindama dar tik pusmetį trunkantį „valstiečių“ valdymą – valdymo sumaištis, reformų neapibrėžtumas, proto trūkumas, reformos ir veiklos imitavimas, chaosas, pokyčių parodija, pasikėsinimai į žodžio laisvę. Ne vienas politikos apžvalgininkas pažymėjo, kad prezidentė nepasiūlė, kaip spręsti tas „valstiečių“ sukeltas problemas.

Tačiau gal ji neprivalėjo siūlyti? Valstybę valdo piliečių išrinktas Seimas ir jo daugumos sudaryta Vyriausybė. Vis dėlto Vyriausybės personalinę sudėtį lemia ir prezidentė, tad ir ji atsakinga už tų žmonių darbą ministrų postuose.

Čia reikėtų pradėti svarstyti apie Prezidento institucijos vietą ir vaidmenį Lietuvos politinėje sistemoje, tačiau šis rašinys – ne apie tai.

Partijos yra natūraliai atsiradęs demokratijos reiškinys – politiškai aktyvūs piliečiai yra tiesiog priversti ieškoti bendraminčių ir burtis į panašiai mąstančiųjų grupes.

Grįžtant prie klausimo, ką daryti, kad turėtume stiprią partinę sistemą, reikia pripažinti, kad prezidentė tikrai neprivalo čia nieko siūlyti. Užtenka to, kad ji viešai, metiniame pranešime, pripažino brandžios ir stiprios partinės sistemos būtinybę. Toliau viskas priklauso nuo politiškai aktyvių žmonių.

Štai čia noriu atkreipti dėmesį į naują reiškinį – lyg ir netyčia ėmė rastis nauji politiniai judėjimai. Pirmą žingsnį žengė V. Uspaskichas. Jis balandžio pabaigoje Kaune susitiko su Darbo partijos nariais (anot jo, jų pačių prašymu) ir pasiūlė versti Darbo partijos vadovybę bei kurti asociaciją „Už vieningą ir sveiką Europą“. Net ir žurnalistų spaudžiamas, V. Uspaskichas nepasakė, ko jis siekia, tik kalbėjo apie ekologišką maistą ir ekologišką mąstymą.

Po mėnesio Europos Parlamento narys Rolandas Paksas savo oficialiame tinklalapyje paskelbė kvietimą „burtis į naują visuomeninį sąjūdį – tokią nacionalinę bendruomenę, kuri nepabūgtų stoti skersai kelio nevilties ir mirties kultūrai“. Žurnalistams R. Paksas aiškino, kad kol kas jo kviečiamas sąjūdis neturi nei narių, nei įstatų, kad tai yra jo kreipimasis į geros valios žmones, kuriems neatrodo, jog Lietuvos valdžia įgyvendino Sąjūdžio skelbtus tikslus.

Dar vienas pavyzdys – prieš savaitę įkurtas Artūro Paulausko vadovaujamas judėjimas „Pirmyn, Lietuva“. Kiek pavyko neoficialiai sužinoti, šio judėjimo steigėjai – buvę Naujosios sąjungos nariai, nenorintys būti dabartinėje Darbo partijoje.

Akivaizdu, kad trys ryškūs ir savaip į istoriją įėję politikai nenori išeiti iš politikos. Šis jų noras laimingai sutampa su tūkstančių politiškai aktyvių žmonių noru taip pat veikti politikoje. Juk šiems aktyviems žmonėms reikia lyderių – net televizoriaus ekrane buvo matyti, kaip „darbiečiai“ džiaugiasi, susitikę su savo tikruoju vadu. Taip pat ir buvusios Naujosios sąjungos nariams A. Paulauskas visada liks jų lyderiu, nes jie kartu – jau beveik dvi dešimtys metų ir turi daug bendros veiklos prisiminimų.

Dar vienas šių judėjimų paaiškinimas – greičiausiai tiek „darbiečiai“, tiek buvę socialliberalai pamatė savo šansą – „valstiečių“ nesugebėjimą dirbti valdžioje ir jiems kilo suprantamas noras susigrąžinti buvusius savo rinkėjus.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"