TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Partnerystė, galinti sustabdyti svetimos armijos atėjimą

2016 08 30 6:00

Praėjusią savaitę buvo du mūsų valstybės saugumui svarbūs įvykiai: JAV viceprezidento Joe Bideno susitikimas su Baltijos šalių vadovais Rygoje ir Kroatijoje vykęs prezidentės Dalios Grybauskaitės pokalbis su kolega iš Lenkijos. Jie svarbūs užtikrinant glaudesnę partnerystę ir atgrasant nuo galimo svetimos armijos atėjimo.

J. Bidenas, viešėdamas Rygoje, buvo labai malonus. Jis pabrėžė, kad JAV laikosi savo įsipareigojimų, kurie, kaip 5-ajame NATO sutarties straipsnyje įtvirtinta nuostata ginti užpultą sąjungininką, yra tvirti lyg uola. Bet J. Bidenas neužsiminė apie 3-iąjį NATO sutarties straipsnį, kurį ilgą laiką Lietuva ir Latvija lyg ir pamiršo. Tai, kad kiekviena NATO narė privalo ir pati vystyti individualius gynybinius pajėgumus savo paties saugumui užtikrinti.

Šį straipsnį priminė respublikonų kandidatas į JAV prezidentus Donaldas Trumpas, bet mums tai nepatiko. Ne tik mes, bet ir nemažai kitų Europos šalių ilgai gyvenome mintimi, kad mūsų saugumą privalo užtikrinti kiti. Visų pirma – JAV.

Atrodė, kad ir niekas mums nebegresia. Net ir Rusijos armijos išvedimo metinės, tapusios Laisvės diena, kurią šią savaitę minime, dar prieš keletą metų buvo daugiau suvokiama tik kaip istorinės atminties diena su amžininkų prisiminimais.

Dabar imame visa tai suprasti kaip aktualią temą. Kad svetima armija vėl neateitų į Lietuvą, būtini ne tik mūsų partnerių veiksmai, bet ir politiniai sprendimai Lietuvoje.

Tiesa, ne mažiau svarbu aiškiai suvokti ir skirtumą, ką turime omenyje, kai sakome „svetima armija“. Lietuvoje dar yra žmonių, matyt, ir tų, kurie nori tapti politikais, manančių, kad svetima armija tai yra bet kokios kitos šalies armija, jos kariai, ginkluotė mūsų valstybės teritorijoje. Bet toks suvokimas yra klaidingas. Šiuo atveju svetima – tai nekviesta nei Lietuvos žmonių, nei politikų armija, kuri ateina tam, kad užimtų mūsų valstybę, atimtų laisvę ar užgrobtų bent dalelę teritorijos, o ne gintų mūsų valstybę.

Neturime abejonių dėl to, kaip pareigą mus ginti supranta partneriai Vakaruose. Nors su viena jų, Vokietija, turėjome skaudžių istorijos puslapių, susijusių su mūsų krašto okupacija Antrojo pasaulinio karo metais, bet šių įvykių pasmerkimas pačioje Vokietijoje leido šiai šaliai atversti naują puslapį savo santykiuose su kitomis Europos šalimis. Todėl ir Vokietijos karių batalionas, kuris ateis į Lietuvą siunčiant signalą į Rytus, kad Lietuvos pulti nevalia nei konvencine ginkluote, nei hibridinio karo priemonėmis, šiuo požiūriu yra ne svetima armija.

Labai norėtųsi tikėtis, kad bent dabar didelių geopolitinių iššūkių akivaizdoje tokią elementarią tiesą, kaip savikritišką požiūrį į tai, kas buvo praeityje, suvoks ir Lenkija.

Bendrai saugumo atmosferai regione labai trukdo šaltukas Lietuvos ir Lenkijos santykiuose, bet palaikau tuos Lenkijos politikus, politikos apžvalgininkus, kurie laikosi požiūrio, jog Lenkija, kaip didesnė valstybė, turėtų būti jautresnė tam, ką jaučia Lietuva dėl skausmingų įvykių kelis dešimtmečius iki Antrojo pasaulinio karo.

Istorinius įvykius geriau palikti istorikams, ypač dabar, kai reikia bendrų Lietuvos ir Lenkijos pastangų parodant, kad esame pajėgūs įveikti tarpusavio prieštaravimus, siekdami bendro tikslo. Bet faktas ir tai, kad NATO, projektuodamas veiksmus mūsų krašte, didesnę dalį naštos nutarė perduoti Vokietijai, o ne Lenkijai. Ir aišku kodėl.

Buvo tam tikras istorijos tarpsnis ir kai JAV, nepaisant kalbų, jog ateis į pagalbą Baltijos kraštų žmonėms, to nedarė, vengdamos didesnio konflikto su Maskva. Nors mūsų partizanai ir apskritai daugelis Lietuvoje gyveno mintimi: kada ateis Amerika?

Todėl yra žmonių, kurie Rygoje, o prieš tai ir Varšuvoje per NATO viršūnių susitikimą nuaidėjusias kalbas palydi klausimu: jeigu vėl kiltų rimtas pavojus, ar nebus „kaip tada“? Šį aspektą savo kalbose mandagiai nutyli ir Baltijos šalių politikai. Bet kiek teko kalbėti su partneriais JAV, visa tai ten nepamiršta politikų, karinių sluoksnių atstovų. Jie dažnai pabrėžia, kad tikrai nebus „kaip tada“, nes dabar esame kartu.

Buvimas kartu, vienoje valtyje su JAV, Vokietija, Lenkija, t. y. mūsų narystė NATO, ir yra tas esminis veiksnys, skiriantis mus šiandien nuo tam tikrų praeities etapų, kai Lietuvos žmonės patyrė labai daug nelaimių dėl to, jog vienas ar kitas šiandieninis mūsų partneris toje bendrijoje kažką blogo padarė ar nedarė, kad blogį sustabdytų. Narystė NATO – tai ir lemiamas veiksnys, trukdantis čia ateiti svetimiems.

Tačiau būtinas ir glaudesnis dialogas su partneriais. Net jeigu kartais jų požiūriui nepritariame. Džiugu girdėti iš JAV demokratų Hillary Clinton ir baigiančio kadenciją J. Bideno, kad Baltijos šalys bus ginamos. Bet reikia kalbėti ir su D. Trumpo aplinka.

Mums nepatinka, jog Valdemaras Tomaševskis Varšuvoje yra dažnesnis svečias ir mieliau priimamas nei Lietuvos valstybės vadovai, tačiau bendri geopolitiniai interesai daro mūsų partnerystę ir dialogą su Lenkija neišvengiamus.

Norisi, kad santykius su kaimyne Lenkija lydėtų ir didesnis tarpusavio pasitikėjimas, partnerystė. Gal pokalbis Kroatijoje kiek pralauš ledus? Iš abiejų šalių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"