TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pasaulis - Europa - Lietuva

2010 09 04 0:00

Kalba prie A.Mickevičiaus paminklo

Mielieji broliai ir seserys! Pasaulis klampoja per paklydimų liūną ir jau labai seniai. Mes, kurie jau vyresni esame, matome tą per gerą gerą dalį XX amžiaus ir dabartiniame šimtmetyje. Matome, kaip kartais tas vargšas pasaulis apčiuopia kokią nors kūlgrindą ar kokį sausesnį krantelį ir tartum jau išeina į tiesos kelią, pradeda kalbėti teisybę ir skelbti tiesą, o paskui vėl koja paslysta ir... Aš manau, kad žinau, kodėl paslysta. Todėl, kad tas takelis siauras, vienoje pusėje - melas, kitoje - baimė. Ir kai pabando viena koja žengti į teisingumą, pasidaro labai baugu, tuomet šast į kitą pusę, į melą, o ten saugiau. Ten jau ne taip baugu.

Mes šiandien ir kaskart šią dieną, rugpjūčio 23-iąją, bet šiandien vėl labai daug kalbame apie Lietuvos likimą. Štai atidengėm paminklą, kuris netrukus bus visai užbaigtas, Baltijos kelio didžiajam susivienijimui. Iš tiesų Baltijos kelio graži idėja ir atminimas mums iš dalies nustelbia vaizdą, kad tai ne vien Lietuvos ir ne vien Baltijos šalių laisvės ir teisingumo reikalas. Tai pasaulinis reikalas, mažų mažiausiai Europos. Jeigu mes ginsime tiesą Lietuvoje, mes ginsime Europą, kuriai turime būti įsipareigoję.

Štai aš ir jūs prisimename, kaip kas vyko: čia buvo įskelta kibirkštis. Iš jos, nebūtinai pagal Lenino posakį, bet įsiplieskė didelė liepsna. Nė metų nereikėjo, kai gimė Lietuvos Sąjūdis. Ir didysis ketvirčio milijono ir daugiau žmonių susirinkimas Vingio parke paminėti šio sąmokslo, šio nusikaltimo aukas. Tada mes jį įvardijome, turbūt pirmą kartą pasaulyje, kaip dviejų nusikaltėlių ir dviejų nusikaltėliškų režimų nusikaltimą. Paskui - Baltijos kelias. Pakto pasmerkimas net Sovietų Sąjungos deputatų suvažiavime. Rinkimai, Lietuvos nepriklausomybė. Visa tai padarė Sąjūdis, nors Antanas (Terleckas) mano, kad "Sąjūdis atidavė visą valdžią komunistams". Aš manau, kad Sąjūdis atidavė visą valdžią tautai, o tauta kažkodėl pabalsavo už komunistus. Toks buvo mūsų likimas.

Bet dabar aš noriu jus šiek tiek sugrąžinti ir priminti, kaip vis dėlto pasaulyje buvo matomas ir vertinamas būtent tas sąmokslas - 1939 metų rugpjūčio 23-ioji. Mes iš čia ir iš Baltijos kelio visam pasauliui skelbėm ir Maskvoje Liaudies deputatų suvažiavime, o Michailas Gorbačiovas vis neigė ir neigė: nėra jokių slaptų protokolų, čia viskas prasimanymai, tik norai apšmeižti didžiąją tarybų valstybę. Bet štai tada, 1989 metų rugsėjo 1 dieną Vokietijos Bundestage kalbėjo kancleris Helmutas Kohlis. Jis gal jau buvo išgirdęs ir apie Baltijos kelią, galbūt jam buvo atnešta ir Liaudies deputatų suvažiavimo rezoliucija, dar nepriimta, bet mes ją Maskvoje jau paskelbėme. Viešai paskelbę išdalijome žurnalistams, kas parengta! Nežinau, ar buvo informuotas, bet jis kalbėjo teisingai ir taip teisingai, ko galima pasigesti ligi šiandien net iš tos pačios Vokietijos. Štai jo žodžiai: "Hitlerio-Stalino paktas buvo ciniško dviejų diktatūrų susižaidimo produktas", o ligi šiol šnekama, atseit bolševikai Molotovas ir Ribbentropas... Ten buvo pasakyta tiesiai - Hitleris ir Stalinas. Dvi diktatūros, tokios pačios. Nebuvo ten jokių vinguriavimų, kad Stalinas truputį geresnis. Nieko panašaus! Ir dar dėl ko apgailestavo Vokietijos kancleris, kalbėdamas Bundestage minint 50 metų pasaulinio karo pradžios dieną: "Sovietų Sąjunga 36 metams praėjus po Stalino mirties stovi po "naujojo mąstymo" ženklu, skausmingo, savikritiško pasitikrinimo proceso vidury." Na, praėjo dar 20 ir kiek metų, gal jau nebe vidury? Gal kiek pasistūmėjo, o gal vis tebestovi tame pačiame "vidury" vargšė, vargšė Rusija. Ir kaip jai padėti? Nėra kito kelio jai padėti, kaip tiktai tiesos sakymas.

Todėl verta priminti, ką pasakė ir Liaudies deputatų suvažiavimas apie nusikalstamą sandėrį ir tautų teisių bei tarptautinių sutarčių pažeidimą. O čia vėl iš H.Kohlio kalbos, ką jisai sako apie Vokietijos poziciją: "Iš paties pakto ir jo papildomų susitarimų neišvedame jokių pateisinimų po to sekusiems Vokietijos valstybės ir Sovietų Sąjungos įvykdytiems tarptautinės teisės pažeidimams." Aš buvau toje komisijoje per deputatų suvažiavimą. Ten buvo Just.Marcinkevičius, K.Motieka, Z.Šličytė ir aš, mes buvome keturi nuo Lietuvos. Aš atsimenu, kaip įnirtingai kai kurie atsiųsti atstovai lyg nuo Rusijos - na, Sovietų Sąjungos, toks garsus ir šiandien Vakaruose vertinamas politikas V.Falinas, kaip jis draskėsi, kad tada dar nebuvę jokios tarptautinės teisės, tai negalėję būti ir pažeidimų. Panašiai, kaip ligi šiol kai kas dėsto, kad Katynė nebuvo karinis nusikaltimas, nes "Sovietų Sąjunga su Lenkija nekariavo". Tik atėjo, pasakė: "labas", išvadavo dalį, išvadavo dešimtis tūkstančių iš gyvybės, bet tai nesvarbu. Štai tokie dalykai buvo kalbami ir tada, kada H.Kohlis dėstė tiesiai - "tarptautinės teisės pažeidimai"; "paktas ir jo papildomi susitarimai". Tik mes vis sakom: "slapti protokolai", lyg antraeilis dalykas. Nieko panašaus, ne antraeilis dalykas, o priedas, papildomi susitarimai. Ir kas kaltininkai? - Vokietijos valstybė. Dabar mes irgi labai mandagūs: tai ten naciai kažkokie buvo negeri, gal stalinistai buvo... O jeigu Stalinas numirė, tai po to viskas tvarka. Labai aiškiai H.Kohlio pasakyta: Vokietijos valstybė. Kokia buvo - tokia, bet tai buvo valstybė. Sovietų Sąjunga, kokia buvo - tai buvo tuometinė Rusijos valstybė. Dabar mums jos Užsienio reikalų ministerija iš Maskvos bando per ambasadorius plauti smegenis, kad Sovietų Sąjungos nebėra, Rusija atsirado iš naujo, dabar visai nauja valstybė, ji nieko bendra su visu tuo neturi. Atrodo, lyg į kokį vaikų darželį siunčia tuos ambasadorius.

Galima būtų ir paklausti esant progai, kaip ir aš esu bandęs klausti, bet nebūtinai man turėjo atsakinėti arba atsakydavo, kad visa Vokietijos pozicija jau išdėstyta H.Kohlio kalboje. Mat aš klausdavau: ar nepritiktų Vokietijai jos Bundestage, taip pat kaip Deputatų suvažiavime, įvertinti šį gėdingą dokumentą ir savo šalies kaltę. Sakydavo: nereikia, viskas jau pasakyta. Na, gerai, jeigu pasakyta, tai turbūt čia ir yra pozicija, kurios Vokietija iki šiol laikosi. Tada mes matom, kad ji yra visai priešinga dabartinei Rusijos pozicijai. Taip gerai draugauja, taip susitaria dėl visokių biznių, o fundamentaliu Europos istorijos klausimu pozicijos visiškai priešingos. Bet ša, kalbėti nereikia, tiesos nereikia. Tai mes turim kalbėti, nes tokia sugedusi Europa nebaigs geruoju. Ir kas dar labai aiškiai buvo pasakyta jau tada, ne tik mūsų pasakyta 1988 metais, bet ir H.Kohlio, ir daug kur pasakyta: buvo du karo kaltininkai. Ne ta legenda, kad neva vienas pradėjo karą, o kitas paskui atėjo, gelbėjo Europos tautas. Du kaltininkai, kadangi jie ir sąjungininkai. Mes kalbam apie protokolus, kurie mus tiesiai palietė. Bet galime paimti ir pačią sutartį, kuri niekad nebuvo paslaptis. Toje sutartyje juk pasakyta, kad abi susitariančios šalys, - šiuo atveju ypač aktualu buvo, kad būtent Sovietų Sąjunga - nepadės jokiai trečiai šaliai, kuri kariaus su Vokietija. Reiškia, nepadės Lenkijai, nepadės Prancūzijai, nepadės Anglijai, tegu Hitleris juos traiško. Taip parašyta, ir tai nebuvo slapta. Štai jums du ponai sąjungininkai, o priedo karinės medžiagos, žaliavos, maistas ir politinė pagalba nurodant Prancūzijos komunistams nesipriešinti, nes juk ateina socialistai, tai draugai nacionalsocialistai ateina sutraiškyti tarptautinio kapitalizmo.

Tą reikia irgi atsiminti, o tai pamirštama. Ir šią sutartį - draugystės ir įsipareigojimo padėti kare prieš kitas blogas šalis - Sovietų Sąjunga skubiai ratifikavo dar vasaros atostogų metu, rugpjūčio 31 dieną Maskvoje. Matyt, Hitleris reikalavo: ratifikuojam, o kitą dieną pradedam! Na, Stalinas apgavo Hitlerį, jis ir pasirašant džiūgavo išėjęs į kitą kambarį: "Nadul Gitlera! Nadul Gitlera!" Tai čia irgi taip: tu pulk pirmas, o mes truputį palauksim, kad tu liktum kaltas. Bet šis kvailiukų žaidimas negali amžinai tęstis. Mokestis Stalinui už tai, kad jis taip padėjo Hitleriui užkariauti Europą, - beveik visą, nedaug trūko iki Didžiosios Britanijos - mokestis buvo keturios Baltijos šalys (keturios, nes Suomija tada irgi buvo viena Baltijos šalių), dalis Rumunijos, dalis Lenkijos. Sovietų Sąjunga įvykdė ir įsipareigojimą padėti Vokietijai kartu triuškinti tarptautinį kapitalizmą. Dvi socializmo šalys! Mus labai dažnai mulkina ir niekada nevadina nacionalsocializmo jo tikruoju vardu. Tik "nacizmas". O kodėl ne nacionalsocializmas? NSDAP - Nazionalsozialistische Deutsche Arbeitspartei - Darbo partija, socialistų.

Štai ką aš norėjau priminti. Bet yra taip pat dalykų, kurie vyksta šiandien. Vyksta tarptautinė ir ypač europinė kova dėl istorinės tiesos. Prie to prisidėjo Vidurio Europos šalių kartu su Baltijos šalimis įsiliejimas į Europos procesą visuose lygmenyse, įskaitant Europos Sąjungos struktūras, Europos Tarybą, Europos Parlamentą (EP). Ir štai per penkerių metų laikotarpį nuo 2005-ųjų, kai EP priėmė pirmą labai svarbią rezoliuciją dėl karo pabaigos ir pasakė aiškiai, kad karas buvo sukeltas dviejų didžiųjų tironijų, kurios atnešė nesuskaičiuojamas nelaimes, ir dalis tautų išsivadavo karui baigiantis, o dalis jų liko dar ilgam pavergtos kitos tironijos. Tai buvo pasakyta jau 2005 metais. Ir tada nebe sovietiniai, o Rusijos politikai tartum labai nepurkštavo. Bet po poros trejeto metų EP pradėjo skelbti rezoliucijas, kad reikia minėti abiejų tironijų aukas, - ir vienodai, be diskriminacijos, ir nusikaltimus traktuoti vienodai, ir tik per tą įvertinimą, kuris pagrįstas atmintimi ir tiesa, mes turime ateiti į susitaikymą, į Europos susitaikymą. O kitaip neateisim. Kiek daug pastangų dabar dedama, kad tik neateitume į tikrą susitaikymą, kad tik nebūtų pripažįstama atmintis ir tiesa! Mes Lietuvoje ir šiomis dienomis galim pasiskaityti, kaip net padoriuose laikraščiuose staigiai ima ir pradeda mums aiškinti: reikia užmiršti, kam ta atmintis, pasilaidokim viską, žiūrėkime į priekį, bus geriau gyventi. Tada mes tikrai pasilaidosim.

Štai 2008 metų rezoliucija, priimta Vilniuje, o tai yra Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos rezoliucija. Mūsų parlamentarai ir viena čia esančioji daug prisidėjo, kad ji būtų paruošta, ir dabar, žinoma, tai europinis dokumentas, kad XX a. Europos šalys patyrė du didžiausius totalitarinius režimus - nacistinį ir stalinistinį... Valstybių pavadinimai čia turbūt būtų buvę jau pernelyg skaudūs. Bet vis dėlto: du didžiausieji totalitariniai režimai. Reikalinga "sąžininga ir išsami diskusija, kad būtų pasiektas susitaikymas teisybės ir atminties pagrindu", kaip EP jau buvo pasakęs prieš trejetą metų. Ir dar labai aiškus siūlymas primenant jau esamą EP iniciatyvą: kad būtų neužmiršti masiniai trėmimai ir žudynės, rugpjūčio 23 dieną, kai buvo pasirašytas paktas, paskelbti Europos stalinizmo ir nacizmo aukų atminimo diena.

Politikai atsimena, koks kilo klyksmas: kaip galima į vieną lygmenį sustatyti nacizmą ir stalinizmą! Mes nesiginčijam dėl fakto, kad, pavyzdžiui, stalinizmas, jeigu jau taip vadinsim, nužudė kur kas daugiau žmonių net negu nacizmas. Abu velniai yra velniai, ir čia ginčo neturėtų būti. Bet rezoliucijoje išreikštas susirūpinimas "totalitarinių režimų garbinimu". O mes to garbinimo matom ir girdim sočiai visai netoli nuo mūsų. Kaip buvo gerai, kai valdė Stalinas, ir kokia tada buvo tvarka! O tvarka buvo tokia: kai valdininkai blogai dirbo ir draugai atėjo Stalinui pasiskųsti, kad susikorumpavo visi komunistai, ima kyšius, ką daryti, kaip taisyti padėtį, Stalinas pasakė: žinot ką, du dalykus padarykit - perdažykit Kremlių geltonai ir sušaudykit kas antrą tokį korumpuotą biurokratą. Tai tie viršininkai pradėjo klausti: kodėl geltonai perdažyti? Tada Stalinas pasakė: aš žinojau, kad dėl antrojo punkto klausimų nebus. Kas antrą valdininką sušaudyti, čia viskas aišku.

Na, ir turime dar pastarąją 2009 metų EP rezoliuciją taip pat pasisakančią prieš faktų neigimo politiką, kurios girdim aplinkui kiek norite. "Reikia išsaugoti gyvą tragiškos Europos praeities atmintį, kad būtų sukurti pagrindai susitaikyti, paremti tiesa ir atminimu." Tai pagrindiniai dalykai, mes turime jų laikytis. Todėl supraskim, kad kiekvienas, kuris mums siūlo "užmiršti", atmesti atminimą, eina prieš Europą. Tai antieuropiečiai. Kad Maskvoje sėdi antieuropiečiai - nieko stebėtina. Bet kiek tarp Lietuvos politikų ir spaudoje yra antieuropiečių, kurie sako, kad atminimas - tai blogai, jis mums kenkia, mes turim būti durneliai, kurie nieko neatsimena...

Štai kur privalom būti budrūs ir labai gerai suprasti reikalus. Žinoma, kai mums iš didelio miesto toli Rytuose pertransliuoja, kad čia mes "politizuojam istoriją" ir t.t., aš labai norėčiau jiems paskaityti, kaip H.Kohlis tada politizavo istoriją - viską sudėstė į savo vietas. Matot, kaip neteisingai darė! Kada mes dabar slidinėjam siaurame takelyje tarp tiesos ir netiesos, tai visai arti tūno netiesos priešas su dvišakiu liežuviu, kuris, girdėdamas tiesą, jaučiasi negerai. Jis įskaudintas, o ką nors įskaudinti iš tiesų esą negerai. Todėl dabar plauna ir plauna smegenis net aukštiems, bet silpniems politikams, kad štai negera yra ką nors daryti "politiškai nekorektiškai", kas nepatiks partneriui. Reikia viską taip daryti, kad partneris būtų laimingas. Lyg ta Europa jau būtų paguldyta po partneriu. Reikia ir čia turėti poziciją, girdėti, ką neseniai pasakė Rusijos laisvės kovotojas disidentas Vladimiras Bukovskis. Tarp mūsų turbūt yra pažinojusių jį dar kalėjimuose, o aš susitikau vėliau Vakaruose. Jo pasakyta jau šiemet, ir įsimintina sentencija: "Politinis korektiškumas - blogiau už leninizmą." Nieko nepridursi. Turime atmesti ir tą naująjį leninizmą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"