TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pasienis

2016 01 22 6:00

Beveik visos valstybės yra linkusios sugalvoti sau kokį nors simbolinį apibūdinimą. Pavyzdžiui, Rusija mėgsta girtis esanti „Trečioji Roma“, armėnai garsinasi pasikrikštiję vos ne prieš Kristaus gimimą, amerikiečiai neretai save pašiepia pasivadindami „demokratijos eksportuotojais“. Kas gi esame mes, lietuviai? Marijos žemė? Šiaurės Jeruzalė? Manau, kad Lietuvai labiausiai tinka pasienio valstybės apibūdinimas.

Tokią mintį pasufleravo kokį šimtą kartų socialiniame tinkle „Facebook“ matyta arši diskusija, mirganti šūkiais „ko jūs tos Rusijos bijote“, „Lietuvos valdžia karą kursto“, „mes maži ir niekam neįdomūs“ ir panašiai.

Geografiškai gal ir esame Europos centras, o iš tiesų juk esame kuo tikriausias pasienis, Europos pakraštys. Pasienyje gyvename ilgus šimtmečius. Į Rytus nuo Lietuvos – jau Maskvos politinė, kultūrinė, o jei tikėtume pačių rusų tvirtinimu – civilizacinė erdvė. Ši kaimynystė per visą mūsų istoriją lėmė ir mūsų pačių savivoką, ir tapatybę. Lemia lig šiol, todėl ir dažnos diskusijos apie tai, ar bijome Rusijos.

Bijome? Negi tai kokia nors mūsų pačių išgalvota fobija? Ar visgi tai objektyvi reakciją į realią grėsmę? Pasvarstykime, kada buvo laikai, kai mums nekilo grėsmė iš Rytų. Gal nebent valdant kunigaikščiui Algirdui? Senokai...

XIV amžiuje priėmę katalikybę, tapome Vakarų civilizacijos pasieniu. O pasienio gyventojų tokia dalia, kad jie privalo nuolat būdrauti. Antraip rytinis Europos pasienis kaipmat pavirs vakarine Azijos riba. Taip nutiko ne kartą. „Trečiajai Romai“ kažkodėl nepriimtinas pats mūsų valstybės egzistavimas.

Bene vienintelis laikotarpis, kai galėjome jaustis kiek ramiau, – praėjusio amžiaus paskutinis dešimtmetis. Tačiau net ir tada, nesibaimindami imperinių kaimynų ambicijų, jutome jų grėsmę. Pavyzdžiui, kad ir itin suvešėjusio organizuoto nusikalstamumo forma.

O pastaruosius 16 metų grėsmė vėl atgijo. Net nesuprantu, kaip apie jos egzistavimą galima diskutuoti? Matėme, kaip per pastaruosius 10 metų Maskvos kariuomenė peržengė ne vienos valstybės sienas. Labai norėčiau tikėti, kad neperžengs mūsiškių, bet iš tikrųjų tuo tikėti negaliu, nes taip yra nutikę pernelyg daug kartų, kad kada nors galėtume būti ramūs.

Todėl kai kas nors vėl pradeda ginčą, tokį kaip „Rusijos nėra ko bijoti“, galiu tik stebėtis: toks žmogus visiškai neigia ne tik istorijos pamokas, bet ir dabartinę tikrovę, arba apsimeta esąs aklas, arba jam mokama už tai, kad taip sakytų.

Nepasisekė mums su kaimynais Rytuose. Mums teko pasienio krašto likimas, įpareigojantis nuolat būdrauti. Ar tai prakeikimas? Drįsčiau ginčytis. Manau, kad tai – garbė ir privilegija. Itin svarbi misija, tekusi, beje, ne vien mums, bet ir lenkams, suomiams, latviams, estams ir kitiems Europos pasienio kraštams. Tūlas vokietis gali gražiai labintis su geru kaimynu olandu todėl, kad jie negyvena Vakarų pasaulio pakraštyje. Šiandien abu jie už tai turėtų būti dėkingi ukrainiečių savanoriui, liejančiam kraują už tai, kad rytinė Europos riba būtų ties Donbasu, o ne ties Elbe.

Dabar ši našta tenka ukrainiečiams, tačiau niekas negali būti tikras, kad kada nors ji neteks ir mums ar kuriai kitai greta esančiai pasienio valstybei. Vis dėlto tai ne tik našta, bet ir garbė, tenkanti pasienio kraštui. Pasienis – ne užkampis, bet vartai, vedantys į Europą, o jų apsauga – garbinga, ne kiekvienam tenkanti pareiga.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"