Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Pasiklydę tarp kraštutinumų

 
2017 05 28 14:00

Didysis Antikos mąstytojas Aristotelis tvirtino, kad išmintis ir dorybės tarpsta per vidurį tarp kraštutinumų. Deja, Lietuvos politikai nėra prate ieškoti sutarimo, įsiklausyti į skirtingas pozicijas ir mieliau renkasi galios demonstravimą nei išminties reikalaujantį visuomenės telkimą.

Mūsų valstybinė politika alkoholio srityje – akivaizdus to liudijimas. Blaškomės tarp šūkių: „Lietuva be alkoholio – valstybė be ateities!“ ir „Mes priversime visus elgtis taip, kaip mums atrodo teisinga!“.

Labai ilgą laiką buvo propaguojamas mitas, kad alkoholio pramonė yra ypač svarbus mūsų biudžeto ir sporto pasaulio ramstis. Esą jei ne visokie apribojimai, tai turėtume ne tik daugiau darbo vietų, bet ir valstybė iš alkoholio pramonės galėtų gauti kur kas daugiau pinigų, o alkoholio industrijoje dirbantys verslininkai aktyviau remtų svarbias visuomenės sritis.

Aišku, galima sakyti, kad, kai priklausomas nuo alkoholio žmogus, pardavęs iš namų išneštą televizorių, kioskelyje perkasi daugiausia laipsnių turinčio alaus, jis kartu šiek tiek papildo valstybės biudžetą. Tačiau kokia to papildymo kaina? Ne tik pačiam priklausomam žmogui, jo artimiesiems, bet ir visai valstybei.

Priklausomiems žmonėms padėti bandantys specialistai tvirtina, jog vienas euras, kurį biudžetas gauna iš alkoholio industrijos, virsta bent penkiais eurais, kurių netenka biudžetas, mokėdamas už gydymo, socialinės rūpybos paslaugas, bedarbių pašalpas.

Tikrai nėra labai svarbu, ar mes esame daugiausia alkoholio pasaulyje suvartojanti visuomenė,ar statistika nėra visiškai tiksli, irk as nors dar mus „lenkia“. Jei galvojame apie bendrąjį gėrį, turėtume visi būti suinteresuoti, kad Lietuvoje mažėtų alkoholio sukeltų psichozių, smurto, avarijų, kad tiek daug žmonių „neemigruotų į butelį“.

Kaip tai pasiekti? Sudėtingas klausimas, nes puikiai žinoma, jog priklausomybę nuo alkoholio sukelia įvairios priežastys: tiek socialinės, tiek psichologinės, Į alkoholį žmonės „neria“ dėl to, kad palūžta nuo sizifiškų pastangų susikurti „normalų gyvenimą“ su turimomis socialinėmis galimybėmis, nes trūksta darbo vietų, nes valstybės socialinė politika gundo gyventi iš pašalpų, o ne ieškoti darbo, nes į socialinį užribį nuslydusios šeimos kenčia taip pat nuo „elgesio skurdo“, t.y. juose augantiems vaikams nesuformuojama motyvacija siekti ištrūkti iš tokios socialinės aplinkos.

Ne mažiau svarbios psichologinės priežastys – emocinė nebranda, pasidavimas „svaigaus“ gyvenimo gundymams, baimė neišsiskirti iš gausiai alkoholį vartojančių bendraamžių.

Pasaulio sveikatos organizacija yra pasiūliusi savo receptus, taip pat galime žvelgti į gerąsias kitų valstybių praktikas. Akivaizdu, kad alkoholio vartojimo mažinimo priemonės turi būti kompleksinės. Labai svarbu, jog visuomenė veiktų kuo vieningiau ir suprastų, kad piktnaudžiavimas alkoholiu yra ne kurios noras partijos ar valdžios, bet visų mūsų problema.

Deja, ir vėl, panašu, mums svarbiau demonstruoti galią nei įgyvendinti išmintingą politiką. Turiu galvoje per pastaruosius keletą mėnesių labai daug aistrų sukėlusias įstatymų pataisas, kuriomis siekiama kontroliuoti alkoholio vartojimą.

Praradome puikią progą sukurti bendrą politinį frontą, įgyvendinant ne tik draudimus, bet ir būtinas socialinės politikos priemonės, be kurių visi draudimai eina JAV galiojusio „sausojo įstatymo“ klystkeliais.

Visiškai sutinku su jų autoriais, jog alkoholio industrijai kur kas labiau rūpi jos pelnas nei bendrasis valstybės gėris ir nemaža dalis kritikos prieš kontrolės didinimą tėra „muilo burbulai.“ Alkoholio prieinamumo mažinimas yra viena iš veiksmingų priemonių mažinti jo suvartojimą. Tad visai suprantamas alkoholio reklamos draudimas (nors ir skaudus toms žiniasklaidos priemonėms, kurios iš tokios reklamos gaudavo nemažai lėšų), galima suprasti ir prekybos alkoholiu laiko trumpinimą, nors, regis, logiškiau būtų buvę iš karto steigti specializuotas parduotuves stipriajam alkoholiui.

Galima diskutuoti, ar būtų pakakę padidinti amžiaus kartelę vien stipriajam alkoholiui, ar reikėjo didinti ją bet kokiam vartojimui – čia galima pagrįsti abi strategijas.

Tačiau, kai pereiname prie festivalių, teatrų, alkoholinių gėrimų slėpimo, išsinešant juos iš parduotuvių, prekybos alumi ir vynu vasaros kavinėse – čia kova su piktnaudžiavimo židiniais perauga į dresūrą ir, nieko nuostabaus, kad sukilo net ir tie, kurie entuziastingai pritaria kitoms alkoholio vartojimo priemonėms. Deja, Ramūno Karbauskio žinia buvo vienareikšmiška: „jokių kompromisų, jei kuriai nors priemonei nepritariate, esate tautos priešai arba alkoholio pramonės lobistai.“

Tačiau ar mums tikrai reikia, kad visuomenė susiskaldytų dėl alkoholio kontrolės priemonių? Priešingai, mums reikėtų, kad visi vieningai siektume kovoti su skauduliais. Ar ne prasmingiau būtų valstybei įsipareigoti skatinti, remti festivalius, kurie skelbiasi laisva nuo svaigalų zona, ir neremti tų, kurie renkasi alkoholį? Ar ne išmintingiau įgyvendinti visas tas priemones, dėl kurių praktiškai visi sutaria, ir palikti tolesniam laikui tas, kurios skaldo? Negi geriau, jei matysime cirką, kai bus rengiami „mokami“ festivaliai už vieną centą? O ką darysime su narkotikais, kurie taikysis užpildyti atsivėrusią nišą?

Kaip teigė po ketvirtadienio balsavimo vienas „valstietis“: „Mes parodėme kas Seime šeimininkas.“

Mano įsitikinimu, visuomenę skaldo ne tik priemonių, kurias siūlo „valstiečiai“ turinys, bet ir pats jų pateikimo būdas. Politikai kalba, kaip gyvenimo mokytojai, ir suniekina, apiberia įtarimais visus, kurie turi kitokią nuomonę, bandome ne tiek įtikinti, kiek pademonstruoti galią. Kaip teigė po ketvirtadienio balsavimo vienas „valstietis“: „Mes parodėme kas Seime šeimininkas.“

Ne vienerius metus nuosekliai rašiau apie būtinybę ieškoti būdų mažinti alkoholio vartojimą, kritikavau politikus, kurie kartoja alkoholio pramonės skleidžiamus mitus, tačiau po dabartinės valdžios „pergalės“, įvedant alkoholį ribojančias priemones, nesijaučiu laimingas. Aš nenoriu turėti šeimininko. Kita svarbi priežastis – praradome puikią progą sukurti bendrą politinį frontą, įgyvendinant ne tik draudimus, bet ir būtinas socialinės politikos, emocinės brandos ugdymo priemonės, be kurių visi draudimai eina XX amžiaus pradžioje JAV galiojusio „sausojo įstatymo“ klystkeliais.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"