TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pasilikti Dievo meilėje

Praeito sekmadienio evangelijoje Jėzus sakė mokiniams: "Aš esu vynmedis, o jūs šakelės." Jis jiems priminė, kad tik tas, kuris pasilieka Jėzuje, duoda daug vaisių. 

Šiandienos evangelijoje Jėzus išreiškia tą patį rūpestį, kad mokiniai duotų vaisių: "Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų." (Iš Evangelijos pagal Joną)

Šios evangelijos ištrauka Jėzaus ir mokinių ryšį kilsteli į kitą lygmenį. Jėzus pereina nuo vynmedžio ir šakelės santykio, kuris yra gyvybiškai svarbus šakelėms, prie tarpasmeninio draugystės santykio: "Jau nebevadinu jūsų tarnais..., nebevadinu jūsų ir šakelėmis, jus aš draugais vadinu…" Viešpats dovanoja savo dievišką draugystę pavadindamas mokinius, o kartu ir mus, savo draugais. Senajame Testamente Dievas vadina Jokūbą, Mozę, Jozuę ir Dovydą tarnais, tik Abraomą jis pavadina Dievo bičiuliu. Pavadindamas savo mokinius draugais, Jėzus nori atskleisti naują, gilesnį ryšį, kuris jį sieja su dangiškuoju Tėvu ir su mokiniais. Tai jis apibūdina labai glaustai: "Kaip mane tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje!"

Šiais žodžiais Jėzus mums atskleidžia glaudžiai tarpusavyje susijusią meilės grandinę: tėvas myli sūnų, o sūnus ta pačia meile myli savo tėvą ir savo mokinius. Jėzus prašo mokinių mylėti ta pačia meile ne tik jį ir tėvą, bet ir vienas kitą. Tėvo meilė, sūnaus meilė ir žmonių meilė nėra skirtingos prigimties. Visos šios meilės kyla iš vieno šaltinio – tėvo meilės.

Vis dėlto yra esminis skirtumas tarp Dievo ir žmonių. Tai, kas būdinga ir esminga Dievui, mes turime kaip malonę. Jonas teigia: „Dievas yra meilė.” Taigi, meilė yra dieviškos prigimties esmė. O mumyse esanti meilė yra dovana, kurią mes gauname iš Dievo. Kad liktume Dievo meilėje ir kad ši Dievo dovanota meilė mumyse taptų veiksminga, mes turime ją dovanoti kitiems. Dievo meilė yra linkusi skleistis. Todėl mes turime įeiti į meilės dinamiką ir pasauliui skleisti dovanai gautą meilę. Kuomet be išlygų įeiname į šią meilės grandinę, tuomet atsiveria galimybė atrasti naują ryšį su Dievu, pavyzdžiu Mozės, kuris kalbėjosi su Dievu veidas į veidą, kaip bičiulis kalbasi su bičiuliu. Dievas kviečia visus be išimties dalyvauti šiame meilės rate, nes Dievas nėra šališkas.

Kitas dalykas, kurį mums apreiškia Jėzus savo kalboje, yra glaudus ryšys tarp meilės ir pažinimo. Apaštalas Jonas tai aiškiai išreiškia savo pirmajame laiške: "Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė." Jėzus žinodamas, kad artėja jo valanda, nenori nieko slėpti nuo savo mokinių. Juk tarp bičiulių nėra paslapčių. Jis papasakoja jiems viską, ką išgirsta iš tėvo. Jis dovanoja jiems visą savo pasitikėjimą, o su pasitikėjimu – ir savo pažinimą: "Aš jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs." Jėzus ne tik atskleidžia savo veidą, širdies švelnumą ir karštą meilę, bet ir savo santykį su Tėvu. Tik mylėdami galime pažinti Jėzų, tik mylėdami galime pažinti ir Jėzaus tėvą bei jų meilės santykį - Šventąją Dvasią. Būtent ji ir yra Jėzaus mokinių laisvės šaltinis. Tai, kas skiria draugą nuo vergo, yra visiška laisvė puoselėjant meilės santykį. Mokinys stovi priešais Viešpatį kaip laisvas asmuo – ne sukaustytas baimės ar nerimo, bet pasitikėdamas ir laisvas, laisvas mylėti, laisvas dovanoti savo meilę kitiems.

Tačiau ši meilė, ši bičiulystė su Dievu ir su kitais žmonėmis yra reikli. Paraginęs savo mokinius mylėti vienas kitą, kaip jis juos myli, Jėzus prideda: "Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti." Taigi Jėzus mus kviečia mylėti vienas kitą taip, kad būtume pasiruošę atiduoti savo gyvybę. Jėzus tai padarys mirdamas ant kryžiaus.

Mylėti Dievą ir vienas kitą tokia reiklia meile yra kiekvieno iš mūsų siekinys, bet kartu ir džiaugsmo šaltinis: "Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų." Jėzus kalba apie džiaugsmą savo mirties išvakarėse. Jis atskleidžia visus šiuos dalykus, kad jo džiaugsmo pilnatvė nuolat liktų mokinių širdyse, ypač apleidimo ir tamsos valandą. Prašykime Dievo, kad ir mes, gyvendami tarpusavio tarnystės dvasia, kuri priima visus meilės reikalavimus, ir taip dovanodami visą save Dievui, rastume džiaugsmo pilnatvę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"