TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pasitikėjimo klausimas

2012 07 13 5:41

Jau netrukus Seimas bandys susirinkti į neeilinę sesiją ir paskelbti konsultacinį referendumą dėl naujosios branduolinės jėgainės Lietuvoje statybos. Susirinks ar ne, paskelbs, ar ne - kas žino.

Labai tikėtina, kad bent dalis ligi šiol balsavusiųjų už referendumą pagalvos, kad jau pakankamai mėgino įtikti rinkėjams, tie, kas yra prieš, - irgi "dirbs apygardose". Tad spėlioti, ar atsiras pakankamai norinčiųjų ir suinteresuotųjų iki galo mobilizuoti savo rinkėjus balsavimo dėl Seimo mandatų dienai - sunku. 

Pats referendumo rengimas jau parafavus koncesijų sutartį, priėmus dalį atominei reikalingų įstatymų yra gana tipiškas mūsuose politinio veikimo būdas. Poreikis pasitarti su tauta ūmai pajuntamas tik pagal vieną sezoninį požymį - artėjant rinkimams. Bet nieko ypatinga - nacionalinė energetinio saugumo strategija irgi patvirtinta tik po to, kai priimta nemažai įstatymų, kurie jau taisomi ir toli pažengė derybos dėl brangių projektų. Kitaip sakant - logiška nuostata, kad prieš darant reikia sugalvoti, ką nori padaryti - negalioja.

Tačiau įdomiau kas kita. Iš dalies teisūs tie, kurie atominiam projektui karštai pritaria (paliekant nuošalėje klausimą, ar jie teisūs dėl paties projekto) ir baidosi, kad referendumas pademonstruos sumanymo nepopuliarumą.

Taip tikrai gali būti, tačiau argumentacijos logika, su kuria referendumo priešininkai puola oponentams į atlapus, yra labai veidmainiška ir veda į visišką aklavietę. Pagrindiniu argumentu išlieka tai, kad referendumus rengia tik populistai, o visuomenė per kvaila, kad suvoktų, už ką balsuoja. Ar už taip kalbančiuosius balsavo tie patys kvailiai, ar kiti - jau ne kartą klausta, bet atsakymų nepasitaikė. Vidutinis statistinis lietuvis, manyčiau, kokią nors koncesijos sutartį išmano vidutiniškai panašiai kaip Seimo narys. Tačiau apie tai, kad Seimas yra tik "kvailos" visuomenės veidrodis, parlamentarai užsimena tik tuomet, kai pasigirsta kritika institucijos atžvilgiu.

Tiesa, deja, gali būti kiek kitur. Tiek branduolinės jėgainės statyba, tiek kiti energetikos gigantai tautoje nesukelia didžiulio entuziazmo dėl tos pačios priežasties, dėl kurios stringa daugiabučių namų renovacija ir didžiulės tam sukauptos lėšos neįsilieja į ekonomiką. Didelė dalis krašto piliečių, klausydamiesi kartais ir teisingų aiškinimų, kad modelis ne toks jau baisus, niekas finansiškai nenukentės, o žiemą bus šilta ir pigu, mąsto, kad "kur nors vis tiek išdurs".

Ir čia kaltas ne vien žmonių bukumas, tamsumas, visagaliai populistai ir užsienio šnipai, kuriuos slapta vienas sau skelbiasi kiaurai permatąs Valstybės saugumo departamento vadovas Gediminas Grina (gal dar koks nors premjero patarėjas Virgis Valentinavičius su kitais pateptaisiais išminčiais).

Energetiniai milijardai bus pasiskolinti ir įmūryti ne plyname lauke, rašant tabula rasa nacionalinių monstrų statybų istorijoje. Projektai sumanyti ir gyvendinami (net jei labai tobulai) tikrame korupcijos, melagysčių ir vadybinio neįgalumo simbolių parke. Pradedant nuo lietuviško traktoriaus kūrimo ir kosmodromo Zokniuose, baigiant Valdovų rūmais, Nacionaliniu stadionu. "Leo LT" dar irgi nedingo iš atminties, EBSW ir bankų griūtis irgi ne kažin kam pasimiršo.

Panika prie "Snoro" kioskų, kaip ir žmonių (tegul ne visada ir galinčių labai išsamiai bei argumentuotai apginti savo poziciją) skeptiškas požiūris į didingus užmojus, kyla iš netikėjimo, kad valstybė geba valdyti ir sėkmingai įgyvendinti didelius projektus. Gal vienas iš nedaugelio sėkmingų pavyzdžių būtų Būtingės terminalas, bet tai buvo seniai ir nuo to laiko tokių projektų valdymo kokybė tik prastėjo.

Į tai, kaip beviltiškai tvarkomasi su senosios Ignalinos atominės elektrinės uždarymui skirtomis lėšomis, jau pirštais baksnoja ir Europos Sąjungos auditoriai, ir Europos Parlamento delegacijos. Jie pateikia kitokio lygio argumentus, tačiau į referendumą ateisiantis lietuvis į juos kreips dėmesio mažiau negu į viešai išsakytą energetikos ministro Arvydo Sekmoko pažadą, kad dujos netrukus (nelaukiant nė išganingojo terminalo) atpigs 15 proc., ir rezultatą, kai jos ėmė ir pabrango.

Jokios viešinimo kampanijos, praryjančios milijonus, jokie ministrų dalijami bukletai sostinės gatvėse nedaro tokio poveikio, kaip neatsakingas kalbėjimas ir riogsanti nebaigtų "amžiaus statybų" armatūra. Taip jau yra, kad visuomenėje, kuri mėgina būti demokratiška, tas pasitikėjimas reikalingas, o visų kvailinimas ir penkių šnipų paieškos tarp trijų sėdinčių prie stalo pašnekovų tam nepasitarnauja.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"