TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pasivadinai grybu - lįsk į krepšį!

2014 10 01 6:00

Neseniai duodama interviu portalui DELFI Lietuvos rusų sąjungos (LRS) atsakingoji sekretorė, Seimo narė Larisa Dmitrijeva retoriškai nusistebėjo: „Žinoma, mes užjaučiame ukrainiečių tautą dėl visko, kas vyksta (Ukrainoje). Bet kodėl norima į tai įtraukti mus?“

Jos nuomone, dabar Lietuvoje madinga kritikuoti ar net keikti visa, kas rusiška, „o ypač - Rusiją“. Tuo metu Lietuvoje gyvenantys rusai nori, pasak L. Dmitrijevos, kad Lietuvos ir Rusijos santykiai „būtų draugiški ir pragmatiški“.

Beje, to paties - „pragmatiškų“ santykių su Rusija - nori ne tik Lietuvos rusai, bet ir kai kurie Lietuvos lietuviai, ypač tie, kurie yra įsisukę į verslo santykius su Rusija. Kuo remiasi jų pragmatizmas, aišku ir kūdikiui - pelnu. Pinigais.

O kaip supranta pragmatizmą tie rusai, kurių vardu kalba ponia L. Dmitrijeva? Kad būtų aiškiau, iš pradžių reikėtų pasvarstyti, kaip realiai (ne deklaratyviai) draugystė dera su pragmatika tarpvalstybiniuose santykiuose.

Kas nėra girdėjęs gana ciniškos nuomonės, jog politikoje neegzistuoja draugystė, tik - interesai? Draugystė dažniausiai pasireiškia tada, kai draugiškai dalijamasi tuo, ko abiem šalims vienodai pakanka ar vienodai stinga (kultūrinėmis ir dvasinėmis gėrybėmis, mokslo naujovėmis, teritorija, kaip kadaise tarpukariu Latvija su Lietuva), pagaliau tada, kai „draugiškai“ pasidalijama kokiu nors pertekliumi (pavyzdžiui, bedarbiais). Visa tai prasideda ir plėtojasi aukštesnėse sferose, kurių būtinas bruožas - tam tikras dvasinio ir intelektinio išprusimo lygis.

O interesai paprastai būna primityvūs: norima kuo brangiau par(si)duoti ir kuo pigiau pirkti, kuo daugiau gauti ir kuo mažiau duoti. Interesai maitinasi įsitikinimu, kad pasaulyje viskas, net ir draugiški santykiai, yra nuperkama, kraštutiniu atveju - užgrobiama jėga.

Vadinasi, „draugiški ir pragmatiški“ valstybių santykiai - arba naivi saviapgaulė, arba sąmoningas siekis supainioti piliečius. Tad ko taip kalbėdama iš tiesų siekia LRS?

Maža to, cituojamą politikę stebina ir tai, kad Lietuvos visuomenė, tiksliau, tam tikra politiškai ir pilietiškai angažuota jos dalis, laukia iš LRS ir jos lyderių aiškios pozicijos dėl Rusijos vykdomos politikos Ukrainoje, kurią L. Dmitrijeva pavadino „netradicine situacija Ukrainoje“.

Na, kaip sako rusai, „prijiechali“. Privažiavome aklavietę: politikė stebisi, kad iš politinės organizacijos laukiama apibrėžtos pozicijos labai svarbiu ir aktualiu užsienio politikos klausimu! O apie ką galvojo rusai, beje, ir lenkai, burdamiesi į politinę partiją nacionaliniu pagrindu? Kad „lapcius“ (t. y. vyžas) pins, liaudies šokius šoks ir nacionalinius valgius-gėrimus ragaus įvairiuose festivaliuose, tautinėse šventėse, mūru saugodami ir populiarindami istorinės tėvynės kalbą bei kultūrą?

Tokiai kultūrinei veiklai pakanka įvairių nepolitinių organizacijų ir draugijų. O politinė partija turi savo specifiką, jai svarbiausia - aiškiai artikuliuoti partijos programą ir nuostatas ne tik vidaus, bet ir užsienio politikos klausimais.

Tad Lietuvos visuomenės noras išgirsti LRS nuomonę apie tai, kas vyksta rusų istorinėje tėvynėje ir kokią politiką vykdo toji tėvynė savo kaimynių atžvilgiu, - ne tik nekeistas, bet ir labai teisėtas. Jeigu LRS neturi nuomonės, vadinasi, „groš cena“ (skatiko verta) tokia partija. O jei nesiryžta skelbti tos nuomonės nujausdama, kad ji neatitinka visuomenės daugumos ir oficialios valstybės pozicijos šiuo klausimu, norom nenorom, patinka tai kam nors ar ne, išryškėja tokios „sąjungos“ panašumas į penktąją koloną. Ne dėl to, kad ją sudaro tam tikros tautybės žmonės (šiuo atveju - rusai), o dėl jų ideologinio angažuotumo, priešiško pilietinei tėvynei.

Toks angažuotumas tautybės neturi. Pasakymas „penktoji kolona“ atsirado Ispanijoje pilietinio karo metais. Pirmiausia taip buvo pavadinti kontrrevoliucionieriai, veikę Madride ir padėję frankistams, apsiautusiems miestą keturiomis kolonomis. Tie asmenys dirbo ardomąjį darbą ir kenkė iš vidaus. Tada tautybė jokio vaidmens nevaidino. Tad ir šiandien, aiškinantis įvairių Lietuvos visuomenės sluoksnių požiūrį į Rusijos vaidmenį Ukrainoje, nuorodos į penktąją koloną neturi nieko asmeniška, tautiška. Tai tik gryna politika. Net pragmatiška, jei taip norite...

Tad jei pasivadinai grybu ar partija, tenka „lįsti į krepšį“, t. y. deklaruoti savąją politinę ir partinę poziciją!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"