TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Paskutinis metinis... Plačiai užmerktom akim

2009 04 15 0:00

Prezidento Valdo Adamkaus metinis pranešimas jau baigtas. Kada jį išgirsime - nežinia. Prezidentūros paskelbta data - po Velykų - leistų tikėtis žinios bet kurią dieną. Seimo patikinimas, kad prašymas prezidento žodį įtraukti į darbotvarkę dar negautas, laiką ištęsia iki mistiško "kažkada".

Bet kuriuo atveju - paskutinis paskutinės kadencijos pasisakymas. Lyg taškas, užbaigiantis dešimties metų su nedidele Rolando Pakso pertrauka vadovavimą.

Data lyg ir teiktų vilties, kad išgirsime, dėl ko ko mes, tauta (nes būtent tautos vardu byloja prezidentas) dešimtmetį laukėme, kentėjome, kilome, keitėmės. Ką tos pastangos davė ir ką dar duos. Bendros pastangos - mūsų ir prezidento. Iki pastarųjų mėnesių turėjusio itin didelį tautos pasitikėjimo mandatą. Bent jau apklausos taip rodė.

Iki šiol pastaruosius penkerius metus girdėjome pastabas. Ir - priekaištus. Pagaliau - rezignaciją.

Juk prisimenate: 2005-aisiais V.Adamkus dar buvo nusiteikęs kovingai. Dar įspėjo, kur link veda socialinio teisingumo ir solidarumo stoka: "Ar, pasidavę fatalizmui ir nesiimdami valingų politinių sprendimų, neartėjame prie oligarchinio valdymo, prie modelio šalies su įtakinga oligarchų grupe ir didele, tačiau lengvai manipuliuojama skurdo klase?"

2006-ieji. Jau fakto konstatavimas: didesnis pavojus valstybei - ne išorės priešai, o mes patys. Turbūt ne veltui tas pranešimas pakrikštytas liūdniausia prezidento kalba.

2007-ieji. Griežčiausiu pavadintas šalies vadovo pranešimas. Valstybės saugumo departamento skandalo įkarštyje. Vytauto Pociūno tyrimų, pasibaigusių žūtimi, marinimo metu. "Bendrų tikslų, socialinės partnerystės, tikėjimo valstybe ir pasitikėjimo bendrapiliečiais stoka, pilietinis ir politinis susvetimėjimas privedė Lietuvą prie valstybės tapatybės krizės", - toks pagrindinis kalbos akcentas.

2008-ieji. Puota prasidedančio maro metu. "Prabėgus devyniolikai Nepriklausomybės metų, esame priversti konstatuoti pasitikėjimo valstybe krizę", - ištaria prezidentas.

Kas laukia šįmet? Kažkas vėl bus kaltas, kažkuo nepasitikėsime, kažkas turės pasitempti? Nes juk vargu ar dera laukti, kad pagaliau, po dešimt metų, po griežtos kritikos - vis iš šalies, vis lyg nesusijusio stebėtojo - pasigirstų kiti žodžiai: "Aš taip pat atsakingas."

Ar prezidentas nėra atsakingas už tai, kad prieš penkerius metus pažadėjęs sugrąžinti tautai - mums - pasitikėjimą valstybe, išvoliota korupcijų, o gal net ir politinių išdavysčių, savų rėmėjų protegavimo, vadovo valios neturėjimo liūne, už kelis šimtus tūkstančių paramos perleido tai, ką turim brangiausia - Lietuvos pilietybę? Iki šiol girdėjome, kad už verslininko-politiko vergų suneštus pinigus atsakingas prezidento rinkimų štabas, ne jis pats. Ar apsivalymo troškimas nereikalauja kitų žodžių?

Negi prezidentas nėra atsakingas už tai, kad kadencijos pradžioje įspėjęs apie oligarchijos įsigalėjimo grėsmę, netrukus dėl šventos ramybės pasirašė "Leo LT" steigimo įstatymus, leidusius valstybę parduoti tiems patiems oligarchams? Pasirašė tuo metu, kai jo paties pilietiškumo stoka kaltinti tautos atstovai po prezidentūros langais traukė: "Pabusk, prezidente..."

Ar prezidentas neturėtų prisiimti atsakomybės už tai, kad jo pašonėje išaugo ir iškerojo komanda, pasijutusi visagalė? Tokia visagalė, kad steigė partijas, skyrė ir atleido Vyriausybės vadovus, kūrė valstybės valdymo strategijas, ir vis taip, kad nauda tekėtų ne kur kitur, kaip į jų kišenę? Ar ne prezidentas tapo jų skydu, ar ne jis žengė beprecedentį žingsnį, tiesos ieškojusį, Algimanto Matulevičiaus vadovaujamą Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą (NSGK) įskųsdamas Konstituciniam Teismui. Kad valstybininkų vardą pasisavinusiai komandai nereikalingas tyrimas būtų nutrauktas ties lemiama riba, kurią peržengus būtų paaiškėjusi tiesa (12 iki šiol negautų ir naujojo NSGK pirmininko konservatoriaus Arvydo Anušausko gėdingai užmirštų saugumo analitinių pažymų).

Taip, būtent šis prezidentas galėjo džiaugtis debesis siekiančiais reitingais. Sukurtais spaudžiant rankas Ukrainos ir Gruzijos vadovams. Spaudžiant taip dažnai ir intensyviai, kad per tai neliko laiko deryboms dėl lietuviškos atominės darbo pratęsimo, griežtam trinktelėjimui kumščiu dėl niekaip nenutiesiamų energetinę laisvę garantuojančių jungčių, galų gale - pokalbiui su premjeru optimistu, kiek kilstelint jo rausvus akinius.

Ar ne prezidentas turėtų suabejoti ir dabartine savo komanda - turėjusia būti rinktinių galvų sambūriu, bet taip ir nenukreipusia vadovo žvilgsnio nei į artėjančią krizę, nei į "Leo LT" sandėrio detales, nei, pagaliau, į naujosios Vyriausybės sumanymų vinklybes, pasibaigusias dūžtančiais Seimo langais? Bent pripažinti: komandos neliko seniai. O atsitiktiniai žmonės jau ieškosi kitų šiltų vietų. Pavyzdžiui, pas euroskeptikus.

Baigiantis pirmajai V.Adamkaus kadencijai Laisvosios rinkos instituto atstovė Rūta Vainienė parašė: "Kaip bežiūrėtum - šiemetinis (2003-iųjų) prezidento pranešimas - užgesęs".

Užgesusi ir visa ši kadencija. Tik metiniame pranešime šito akcento, žinoma, nebus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"