Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Paskutinis pasirinkimas: būti ar nebebūti

 
2016 11 30 6:00

Sakoma, kad ir šuo kariamas pripranta. Bet tai neguodžia, kai dar kartą kuri nors Vakarų institucija (agentūra ir pan.) praneša, jog lietuviai – sparčiausiai nykstanti tauta Europoje. Norisi kažkur bėgti, kažką (aišku, ką – išrinktąjį politiką...) už atlapų sugriebus papurtyti: darykit gi ką nors pagaliau! 

Teoriškai net žinoma, ką reikėtų daryti: stabdyti emigraciją; vilioti atgal tuos, kurie išvažiavo; skatinti gimstamumą... Tačiau kaip tai pasiekti? Bepigu būtų turint pinigų: tris keturis kartus pakelti minimalų atlyginimą, du tris kartus padidinti vidutinį ir... Gal ne visi grįžtų, bet pakėlusieji sparnus, ko gero, susimąstytų.

Tai – paprasčiausias sprendimas, bet kaip ir visi paprasti sprendimai sunkiai įgyvendinamas. Pagrindinis trukdys – biudžeto liesumas. Tačiau pinigų atsiranda steigti naujoms biurokratinėms institucijoms, visokioms stebėtojų, koordinatorių, statistikos, padėjėjų, patarėjų taryboms ar tarnyboms, kurios ne tik neskatina pridėtinės vertės kūrimo ar BVP augimo, bet ir kaišioja pagalius į ratus tiems, kurie nepraranda vilties ką nors sukurti ar užauginti. Ką tai liudija? Arba politinės valios, arba politinės išminties stygių!

O juk ne visi sprendimai susiję su pinigais. Ne vienas užsienio lietuvis, grįžęs paviešėti į gimtinę, pasibaisi čionykštės valdžios arogancija, biurokratijos šiurkštumu, nepagarba paprastiems piliečiams. Maža to, skambant kalboms apie mažumų teises ar lyčių nelygybę, klesti atvira, net figos lapeliais nedangstoma „daugumos“ diskriminacija arba nelygybė pagal amžių. Senatvė ir su ja susiję specifiniai poreikiai atvirai laikomi našta, vos ne nusikaltimu visuomenei. Nuolat čia gyvenantieji jau taip su tuo apsiprato, kad nebekreipia dėmesio, bet paviešėti į Lietuvą atvykstantys emigrantai būna šokiruoti. Ar tai skatina juos sugrįžti? Žinome, ne! O kiek kainuoja mandagumas, pagarba, šypsena? Nieko, panašiai kaip ir vertybinė, o ne „krepšelinė“, aritmetinė švietimo reforma, kuri dresuotų ne darbo jėgą, ne bedvasį vartotoją, o atsakingą asmenybę.

Praėjusią savaitę „Lietuvos žinios“ paskelbė labai įdomų interviu su Izraelyje įkurto Tarptautinio kovos su terorizmu instituto vyresniuoju tyrėju U. B. Yaakovu. Tik gaila, kad Europos Sąjungos šalys vis nesiryžta perimti neįkainojamos Izraelio patirties kovojant su šia XXI amžiaus rykšte. Kita vertus, kas trukdo Lietuvai, kol ES snūduriuoja, pačiai mokytis iš Izraelio? Juk jau pamėgome vadovautis ne savo, o skolintu protu, bet dažnai pasirenkame netikusius pavyzdžius.

Kur slypi Izraelio gyvybingumo paslaptis? Izraelio valstybės „tėvas“ Ben Gurionas, pabrėždamas, kad žydai nuo pirmųjų savo egzistavimo dienų buvo daugumai besipriešinanti mažuma, taip suformulavo pagrindinį žydų istorijos principą – „kokybė prieš kiekybę“. Karo už Nepriklausomybę metu ir pirmaisiais metais po jo Izraelis gyveno kukliai ir net skurdžiai. Daug produktų buvo pardavinėjama pagal korteles. Šiandien Izraelio gyvenimo lygis – aukščiausias visuose Artimuosiuose Rytuose.

Lietuva – skurdi šalis su netikusia mokesčių sistema, kurią kritikuoja ir savi, ir Vakarų ekonomistai. Bet iki šiol nieko nepadarėme, kad ją pertvarkytume, nes bet kokią reformą stabdo arba Čikagos ekonominės mokyklos teorijos, arba Laisvosios rinkos instituto auklėtiniai. Esame nykstanti tauta, bet ir švietimą, ir kultūrą tvarkome taip, tarsi būtume daugiamilijoninis monolitas, ant kurio lyg žaislai ant Kalėdų eglutės gali pasisupti, suraibuliuoti įvairiaspalviai kitoniškų ir kitų kultūrų elementai, sukurdami laikiną šventės nuotaiką, bet nesujaukdami kasdienio darbingo gyvenimo pagrindinės, titulinės kultūros kontekste.

Izraeliečiai šiandien yra laimingesni už daugelį ramiau ir saugiau gyvenančių tautų, nes Izraelio valstybė savo piliečiams suteikia tai, kas su kaupu atperka ir aukštas kainas, ir pavojų kupino gyvenimo sudėtingumą – patį stipriausią susitapatinimo su savo šalimi jausmą! Čia šitas jausmas stipresnis nei bet kurioje kitoje šalyje. Kodėl? Atsakymas – ne praktinis, o metafizinis, pasaulėžiūrinis, egzistencinis. O ar daug lietuvių, ypač jaunimo, šiandien tapatinasi su savo šalimi? Deja...

Beje, naujųjų persikėlėlių iš Rusijos pasaulėžiūra smarkiai skiriasi nuo senųjų izraeliečių. Jie, kaip ir mūsų liberalai, skelbiasi esą pasaulio piliečiai, kurių pagrindinė vertybė – individualizmas ir kuriems nesvarbu, kokioje šalyje gyventi, svarbu, kad būtų patogu. Senuosius Izraelio gyventojus, patriotus, naujieji atvykėliai jau ima kaltinti fašizmu ar nacionalizmu.

Labai pažįstama, ar ne? Tačiau Izraelio senbuviai, kurie savo krauju ir prakaitu kūrė šią „patogią“ valstybę, nelinkę nusileisti liberaliesiems naujokams. Jie atkerta, kad tokia pozicija nesuderinama su izraeliečių pagrindine, valstybės išlikimui būtina nuostata – susitapatinimu su valstybe.

Ar jie teisūs? Taip, nes vadovaudamiesi būtent šia nuostata izraeliečiai pasiekė įspūdingų laimėjimų. Izraelio armija užima trečią vietą pasaulyje pagal kokybę, kiekybę ir technologijų lygį. Izraelio švietimo sistema – viena geriausių pasaulyje. Izraelio mokyklas baigęs jaunimas be vargo įstoja į geriausius Europos ir Amerikos universitetus, o Izraelio mokslo ir technologijų naujovės yra paklausios visame pasaulyje.

Mūsų strategams, nesutariantiems dėl regionų politikos, naudinga įsiklausyti į neseniai mirusio prezidento Shimono Pereso pamokėlę, duotą Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui: „Kokią klaidą darė carai? Jie plėtojo du miestus: Sankt Peterburgą ir Maskvą lyg šalies vitriną. Tuose miestuose rasite visko, ko tik panorėsite. O likusi Rusija – kaip Nigerija, tik padengta sniegu. Jūsų tauta miršta. Ir jūs nesudarote jiems sąlygų gyventi. Manote, jie jums atleis?“

O ar lietuvių tauta atleis tiems premjerams, prezidentams, kuriems vadovaujant tauta ėmė nykti? Ką daryti, kad padėtis imtų keistis? Ir į šitą klausimą atsakymą turi Sh. Peresas: „Galima daug pasiekti moksle ir be karo. Galima būti teritoriškai maža šalimi, bet didžia savo turiniu. Tai sunku, tai atims daug laiko, bet galima.“ O paprasti žydai pataria: „Visada reikia šalia savęs turėti protingą žydą. Tai suprato net Engelsas“ (užmiršusiems marksizmą primenu, kad geriausias vokiečio Friedricho Engelso draugas ir patarėjas buvo žydas Karlas Marxas).

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"