TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Paskutinis traukinys į Lietuvą

2010 11 30 0:00

Tėvų namuose dar būdamas pipiras radau seną knygą "Lietuva 1918-1938", kurioje, be nuostabios Balio Sruogos studijos "Lietuvių teatro raida", mirgėjo sovietiniam mokinukui egzotiški pavadinimai - akcinės bendrovės "Pieno centras", "Maistas". Knyga buvo skirta nepriklausomos Lietuvos pirmajam dvidešimtmečiui ir jo pasiekimams. Ateities lietuviukai neatsivers knygos "Lietuva 1990-2010", nes niekas nepasirūpino įamžinti pirmojo atkurtos nepriklausomybės dvidešimtmečio. Gaila, net jeigu tai būtų buvusi ne pasiekimų, o klaidų knyga. Gal tokia "Klaidų knyga" būtų net naudingesnė, padedanti ištaisyti senas klaidas ir nedaryti naujų. Kaip sako Trumano Capote viena herojė: "NEGĖDA, KAI TAVO VEIDAS PURVINAS, GĖDA ATEINA TADA, KAI NENORI JO NUSIPRAUSTI."

Tos "Klaidų knygos" paskutinis skyrius būtų Pilietybės įstatymas. Iš pradžių atrodė, kad nesusipratimas kilo dėl kalbos rikto, kurį lengva ištaisyti. Kadangi reto Konstitucinio Teismo (KT) teisėjo tėvų namuose buvo kalbama lietuviškai (net Pilietybės bylos pranešėjas KT teisėjas iki šiol kalba su akcentu), Konstitucijos 12 straipsnį, teigiantį, kad "išskyrus įstatymo nustatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis", KT išvertė nelietuviškai: "atskiri atvejai" virto "ypač retais atvejais". Bet juk toms lietuviškai prastai kalbančioms šeimoms pirmosioms okupuotoje Lietuvoje būdavo išpildoma kiekvieno sovietinio žmogaus svajonė - gauti atskirą butą, kurių daugiabučių mikrorajonuose būdavo tūkstančiai, taigi šie atvejai niekad nebuvo reti. Dabar atskiros rezidencijos paskirtos prezidentams Valdui Adamkui ir Daliai Grybauskaitei, taip pat premjerui Andriui Kubiliui, atskiras kabinetas prezidentūroje - prezidentės patarėjai Solveigai Cirtautienei, o Vytautui Landsbergiui paliktas tik atskiras (asmens) sargybinis. Henry Milleris apie visą savo kartą yra pasakęs: "Esame atskiri, bet ne individualybės."

Lietuviai atskiru vadina tai, kas yra atsiskyręs, atskirtas, iš čia ir skyriai, be kurių išsiverčia ypač reta knyga ir įstaiga, taip pat ir teismai, išskyrus patį KT. Gal ir todėl KT teisėjams atskiras atvejis virto ypač reta išimtimi, kad Egidijaus Kūrio laikais KT nutarimus priimdavo vienbalsiai, kaip komunistų kuopelės susirinkime, kuriame draudžiamas mažiausias opozicijos elementas. Pirmasis atskirą nuomonę paskelbė KT teisėjas Egidijus Šileikis. Iš pradžių KT atskira nuomonė buvo ypač reta, o dabar atskira nuomonė darosi vis dažnesnė. Atskiras virto dažnu.

Tačiau net ketverių metų nepakako ištaisyti šiai klaidai, nes čia kalba ir net pati Konstitucija niekuo dėtos. Tai politinė pozicija, padabinta "konstitucinėmis vertybėmis", tačiau suformuota sovietinės represinės teisės tradicijos, kai Sovietų Sąjungos pilietybė būdavo atimama visiems be išskirties emigrantams ir "tėvynės išdavikams". Nesimpatiškas antiliberalus fundamentalizmas - gėdinga politinė atžanga, atskirianti mus nuo Europos, pasirinkusios pilietybės ir visų pilietinių teisių išplėtimo, kaip gyvenimo šansų didinimo, kryptį. Tokia kūriška teisinė šizofrenija visiškai svetima ir pačiai Konstitucijai, o ypač jos ištakoms - didžiojo Mykolo Romerio konstitucinės teisės lobynui.

Nė vienas lietuvis nėra gražiau pasakęs apie tautą, kaip tai padarė lenkas M.Romeris, tapęs Lietuvos piliečiu: "Tauta - tai nebe fizinių esamų žmonių visuma ir ne bendroji valia, sutampanti su individų daugumos valia. Tai tam tikros teritorijos žmonių upė, kuri eina per amžius ir per besikeičiančias gyvųjų žmonių kartas lygiai taip pat, kaip, pavyzdžiui, Nemunas nesutampa su tuo konkrečiu vandeniu, kuris šiuo laiku, šiandien, vakar, užvakar, ryt, poryt sudarė ar sudarys Nemuno srovę. Vanduo, kuris buvo vakar, prieš metus, prieš šimtą metų - jau nutekėjo, jo Nemune nebėra, tačiau Nemunas buvo, yra ir bus." Ir "tauta visuomet ir būtinai apima visus esamus žmones (piliečius). Niekas negali būti iš jos išskirtas, nes tuo būtų užgautas įgimtas žmogaus suverenitetas, kuris glūdi tautos suvereniteto pamate".

Lietuvos konstitucinės teisės patriarchas brutalaus smurto prieš žmogų ir tautą akivaizdoje, atslenkant okupacijos nakčiai kaip testamentą mums paliko amžiną ginklą, kurio nepajėgia įveikti durtuvai, tankai ir masiniai trėmimai - idėją apie suverenitetą, kurio negali iš tautos (ir žmogaus) atimti jokie užkariautojai ar vietiniai paleckiai - rinkimų klastotojai ir žmonių į Sibirą trėmėjai. Bejėgiai prieš šią idėją buvo ir 1990 metų Lietuvos blokados organizatoriai, ir 1991 metų sausio 13-osios agresoriai. Tartum tiesiai iš M.Romerio "Suvereniteto" perkelti mūsų Konstitucijoje šviečia žodžiai, kad "Lietuvos valstybę kuria Tauta (...), suverenitetas priklauso Tautai (...), niekas negali varžyti ar riboti visai Tautai priklausančių galių (...). Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per jos demokratiškai išrinktus savo atstovus". Ar galime leisti tiems devyniems asmenims (KT teisėjams), kurių niekas nerinko, savintis Tautos suverenitetą ir stabdyti tą amžinąjį Nemuną - tautos upę, išplėšti iš jos jau ne vieną žmogų, o jų atskirą grupę - išeiviją. Kas įgaliojo Seimą perduoti aukščiausios suverenios Tautos galios vykdymą tam nerinktam KT? Ar ne taip atsitiko, kai Seimas, priėmęs Pilietybės įstatymą, pats rengėsi sustabdyti jo įsigaliojimą ir perduoti jį patikrinti KT? Visa laimė, kad 1990 metų kovo 11 dieną dar nebuvo KT, antraip jis būtų galėjęs padaryti tai, ko neįstengė net Kremlius - paskelbti Nepriklausomybės atkūrimo Aktą nekonstituciniu.

Šiandien LŽ baigia straipsnių ciklą "Ruduo 2010. Kaitos taškas". Neatsitiktinai dienraštis jį pradėjo amerikiečio, bestselerių apie KGB autoriaus, žymaus sovietų žvalgybos eksperto Johno Barrono straipsniu "Specialusis rezervas"( LŽ, 2010 m. rugpjūčio 30 d.). Kiek to KGB "specialaus rezervo" (ruošto "perestroikos" metais prieš Sovietų Sąjungos griūtį) kadrų, apie kuriuos, išskyrus patį Michailą Gorbačiovą ir jo artimiausią aplinką nežinojo net KGB ir vyriausybės vadovai, buvo skirta atkurtos Lietuvos valstybei?

"Sužlugdyta liustracija" būtų atskiras didžiulis tos "Klaidų knygos" skyrius. Iki nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje, anot Nijolės Gaškaitės (labai talentingos ir sąžiningos partizanų kovų ir KGB nusikaltimų tyrinėtojos, per anksti mus palikusios), veikė net 115 tūkst. KGB agentų, neskaičiuojant atgimimui ir nepriklausomybei ruošto "Specialiojo rezervo". Šis legionas niekur neišgaravo, tokį okupacijos palikimą gavo jauna nepriklausoma valstybė. Situaciją dar labiau komplikavo tai, kad pirmieji KGB archyvų tyrinėtojai, tremtinių, politinių kalinių raštų redaktoriai ir leidėjai nebūtų išsivertę bent jau be tylaus KGB ir cenzūros pritarimo. Kitaip tariant, pirmieji KGB demaskuojantys dokumentai buvo atversti su KGB leidimu. Todėl pirmiausia būtinai reikėtų liustruoti pačius liustratorius, bet liustracijos tema yra išbraukta iš dabartinės Lietuvos politikos darbotvarkės. Kadangi KGB sudarė komunistinio totalitarizmo esmę (anot žymiausios totalitarizmo tyrinėtojos Hanneh Arenndt, "bolševikai iš pat pradžių aukščiausius valdžios įgaliojimus atidavė slaptajai policijai"), negalima kalbėti apie okupacijos padarinių likvidavimą nepalietus šio sovietijos branduolio.

Ir tada viskas tampa logiška, nors ir prieštarauja sveikam protui - visi tie keisti Generalinės prokuratūros tyrimai. Pulkininkas Vytautas Pociūnas, patikėjęs, kad politikams rūpi Lietuvos ekonominių pamatų saugumas, buvo ištremtas į Baltarusiją, po jo žūties pats Valstybės saugumo departamentas (VSD) organizavo kokčiausio šmeižto vajų, jo atminimo negynė nei prezidentas, nei prokurorai, kuriuos tik teismas privertė tęsti strimgalviais nutrauktą nusikaltimo Breste tyrimą. Ir net kai paaiškėjo, po pagaliau atlikto eksperimento, šiurkščiausia Generalinės prokuratūros klaida, kad V.Pociūnas pats niekaip negalėjo iškristi pro viešbučio langą, VSD naujasis vadovas Gediminas Grina neatsiprašė apšmeižto velionio artimųjų. Kaip neatsiprašys kalėjime pūdytų čečėnų Gatajevų, Eglės Kusaitės, nes tai buvo ne klaidos, o kryptingas bendras VSD ir Generalinės prokuratūros darbas. Ne klaida buvo ir Kauno pedofilijos bylos tyrimas, kai bylą buvęs generalinis prokuroras Algimantas Valantinas nusikalstamai vilkino net du mėnesius. Matyt, prokurorai laukė, kol bus išžudyti visi bylininkai: nėra žmogaus - nėra ir bylos. Kaip ir V.Pociūno

byloje, čia net Seimas atsitrenkė kaip sieną. Ką čia Seimas, jeigu net prezidentės genami prokurorai nerado nei CŽV kalėjimų, nei įtariamųjų.

Šiai prokurorų, teismų, VSD ir KT sistemai nė motais parlamentinė kontrolė, net ir prezidentūros susirūpinimas. Ši sistema gali išteisinti sučiuptą su nepaneigiamais įkalčiais kontrabandos karalių ar net visą nusikalstamą grupuotę, išskaidydami bylą į atskirus atvejus (generalinio prokuroro pavaduotojo Dariaus Raulušaičio metodas). Tačiau ji gali neklusnią auką persekioti net ir po mirties. Korumpuotos valstybės korumpuota teisinė sistema.

Tų keistų Generalinės prokuratūros tyrimų sąvadą derėtų pradėti Sausio 13-osios ir Medininkų žudynių bylomis, kurios yra atkurtos Lietuvos nepriklausomybės amžininkės. Be abejo, Generalinės prokuratūros Sausio 13-osios ir Medininkų nusikaltimų tyrimo simuliacija - taip pat ne klaida ar apsileidimas, o pozicija.

Šio komentaro pavadinimą įkvėpė mano mėgstamas Toby Markso undergroundo grupės dvigubas albumas "Last Train to Lhasa", kuriame panaudotas Tibeto vienuolių giedojimas. Šiuo 1995 metų albumu T.Marksas protestavo prieš kinų planus nutiesti geležinkelį iš Siningo (Xining) miesto per Himalajus į Tibeto sostinę. Kodėl paskutinis traukinys? Todėl, kad pirmasis traukinys bus ir paskutinis, nes autentiškos Lasos nebeliks. Tuo aš įsitikinau po vienuolikos metų, kai 2006-aisiais išsipildė mano gyvenimo svajonė ir aš nusileidau Lasos oro uoste. Jeigu norite savo akimis pamatyti šventovę, kurią apleido Dievas, skriskite į Tibeto sostinę. Lasa be Dalai Lamos ir net jo dieviškoji rezidencija Potala ant Raudonosios kalvos be šeimininko, žemiškosios reinkarnacijos Budos, atrodo tik kaip gražios, tačiau negyvos dekoracijos.

Ar tokių nykstančių dekoracijų neprimins paskutinio traukinio į Lietuvą keleiviui mūsų gražusis Vilnius? Jį pasitiks nauji Generalinės prokuratūros, VSD ir Vyriausiojo administracinio teismo rūmai - vieninteliai per 20 atkurtos nepriklausomybės metų iš valstybės biudžeto išdygę sostinėje statiniai. Sakytum, pati valstybė pasityčiojo iš savęs. Nemanykite, kad užmiršau Valdovų rūmus. Jeigu iki tol jie nebus išsprogdinti, ten įsikurs Valstybinis Lietuvos korupcijos muziejus. Vienintelė problema - kaip reikės šioje korupcijos šventovėje sutalpinti visus eksponatus, kurių tokia galybė sukaupta per pirmąjį atkurtos nepriklausomybės dvidešimtmetį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"