TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Patogūs ir nepatogūs... vaikai

2015 07 04 6:00

Darbo dienos pavakarę Vilniaus prekybos centro šurmulį nustelbia isteriškas vaiko klyksmas, ir netyla kokį pusvalandį. Maždaug penkerių berniukas, visas susitaršęs ir prakaituotas, krinta ant grindų, vėl keliasi, pasivijęs tąso mamą, kuri ramių ramiausiai renkasi prekes ir visą tą laiką kalbasi mobiliuoju telefonu. 

Situacija nepasikeičia ir jiems priartėjus prie kasos. Visi lengviau atsikvepia tik tuomet, kai šios dramos veikėjai pagaliau išeina. Kasininkės patrina virpančias rankas (jos tokių scenų liudininkėmis tampa ne kartą ir ne du per dieną), o viena moteris prataria: „Gaila, jog čia ne Norvegija. Iš šios motinos tikrai vertėtų paimti vaiką.“ Kai kas bando veltis į diskusiją, prieštarauti, kad nenusipirkusi maisto moteris paliks šeimą be vakarienės, tačiau nepalaikomas pokalbis greitai išsikvepia. Niekas jau nebesiklauso senuko, burbančio kažką apie beržinę košę... Tik ne vaikui, o mamai.

Net jeigu nuspręsime vengti teisinių terminų, esminis principas, kuris turėtų būti aiškus kiekvienam, nelygu amžius ir išsilavinimas, yra toks: jeigu vaikui blogai, kalti suaugusieji. Ir diskutuoti apie isterijos priežastis, ko gero, neverta. Pakanka jas - galimas - išvardyti: galbūt vaikas pavargo darželyje, gal norėjo gerti arba ledų, o gal jį (kaip ir nemažą dalį suaugusiųjų) erzina didelis prekybos centro plotas, prekių ir žmonių gausa, triukšmas. Ar mama tuo pasidomėjo? Akivaizdu, kad ne. Ji tiesiog nekreipė į sūnų dėmesio, demonstratyviai jo nematė ir negirdėjo, telefonu bendravo su pašnekovu. Ar ateityje to būtų galima išvengti? Be abejo, jeigu mama išmoktų keletą visai paprastų pamokų: kad mylėti savo vaiką - tai jį matyti ir girdėti, žinoti, jausti jo poreikius bei baimes.

„Nėštumas - ne liga“, „Kūdikio atsiradimas nepakeitė mūsų šeimos įpročių bent porą kartų per savaitę vakarą praleisti su draugais kavinėje“, „Mūsų trijų mėnesių sūnus nesukliudė atostogauti Egipte...“ Ką ir kalbėti - patogūs vaikai. Tačiau tokios supermamų mintys savo prastai slepiamu egoizmu šiurpina ne tik jų pačių močiutes, bet ir kai kurias dabartines mamas, manančias, kad svarbiausi šeimoje - mažo vaikelio interesai ir saugumas, kurį sukuria tėvų meilė, dėmesys, ramybė, jauki ir šilta namų aplinka. Kelionės, pramogos - visa tai ateis, kai atžala paaugs, kai tam bus laikas.

Kaip reikėtų vertinti tėvų ir vaikų konfliktus, bent jau tuos, matomus viešumoje, keliančius daugybei liudininkų stresą, pasipiktinimą, tačiau... taip ir nesulaukiančius jokio įvertinimo? Juk tai - akivaizdus psichologinis smurtas. Ne tik prieš mažametį, bet ir prieš aplinkinius, nenoromis atsidūrusius mamos ir vaiko konflikto zonoje. Deja, tokių atvejų tikrai nestinga net palyginti inteligentiškoje sostinės aplinkoje. O kas dedasi girtaujančiose ir smurtaujančiose šeimose, kuriose neblaivūs gimdytojai nebesugeba net susiskaičiuoti vaikų, bet ne kartą nukreipia į juos savo girtą apmaudą, kuriose mažyliams trūksta net maisto, drabužių, ką jau kalbėti apie atjautą, meilę, jų interesų suvokimą...

Prieš kurį laiką Seime vykusioje konferencijoje buvo pristatyta žmogaus teisių įgyvendinimo Lietuvoje 2013-2014 metais apžvalga. Joje pažymėta, kad vaiko interesai vis dar stokoja dėmesio ir supratimo. Mažamečiai nežino, kur kreiptis pagalbos ir kaip saugiai pranešti apie jų teisių pažeidimus. Pranešimai apie smurtą prieš vaikus neretai ignoruojami, smurtinių veiksmų pavojingumas jiems sumenkinamas. Su vaikais dirbantys specialistai ne visuomet vykdo pareigą informuoti apie smurto požymius.

Argi ne tai liudija ir skaičiai? Miestų ir rajonų savivaldybių administracijų Vaiko teisių apsaugos skyrių pateiktais duomenimis, pernai nuo smurto 1238 atvejais metu nukentėjo 1192 vaikai (2013 metais - 1365). Pusė minėtų atvejų - psichologinis smurtas. Daugiausia prieš vaikus psichologiškai smurtavo ar emocinę prievartą naudojo šeimos nariai: tėvai, broliai, seserys, seneliai ir kiti. 541 psichologinio smurto atveju iš 622 tai darė būtent artimi žmonės. Ar jums nekyla mintis, kokius baisumus turėjo patirti vaikai, kad prieš juos nukreiptas smurtas - juo labiau toks menkai apčiuopiamas, tačiau taip giliai žeidžiantis kaip psichologinis, - pagaliau būtų užfiksuotas ir patektų į statistiką? Juk daugelis ne tik psichologinio, bet ir seksualinio smurto, patiriamo taip pat artimoje aplinkoje, atvejų nepatenka! Vadinasi, privalome pripažinti, jog dabartinė teisės aktų visuma neužtikrina visapusiškos vaiko apsaugos nuo visų formų smurto, net ir nuo tos beržinės košės, kurią prekybos centre prisiminė senelis.

Pagrindinių dalykų išmokstama vaikystėje. Tarp jų - ir tarpusavio pagarbos. Smurtas, baimė ir vaikystė nesuderinami. Be pagarbos vaikui, kaip asmenybei, neįdiegsime ir dorovės, moralės normų, neišugdysime jo tvirtu, oriu žmogumi. Tik meilė ir pagarba, tik tinkamas tėvų pavyzdys gali padėti vaikams užaugti.

Įsiklausykime į keturiolikmetės Agnetės laišką Jaunimo linijai... Jame - šeimoje neišsipildę vaiko lūkesčiai. “LABAI dėkoju Jaunimo linijai. Aš tokia laiminga, kad Jūs esate. Neturiu žmogaus, kuris mane suprastų, padėtų, esu tokia vieniša. Jaunimo linijos savanoriai, o ne artimieji, palaiko mane sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis, supranta ir padeda. Ačiū Jums. Jūs daugelio vaikų širdeles priverčiate suplakti ne iš baimės ar liūdesio, o iš džiaugsmo, kad jie kažkam reikalingi...“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"