TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Patyčios – iš sovietinės praeities

2015 04 02 6:00

Lietuva ne tik iš Europos Sąjungos, bet ir iš viso pasaulio valstybių išsiskiria paplitusiomis patyčiomis mokyklose, tačiau tai tik patyčių problemos dalis. Patyčios yra persmelkusios daugelį visuomenės gyvenimo sričių, jos nuodija jo atmosferą, laužo likimus, net pasiglemžia gyvybes. Iš pirmo žvilgsnio atrodo neįtikima, bet faktas: patyčias atvirai stoja ginti net įtakingi visuomenės nuomonės formuotojai.

Nėra abejonės, kad patyčių kultūros (nors šis žodžių derinys skamba keistai) ištakos siekia Stalino laikus, kai buvo ištrinamos visos vertybės ir žmonių santykiai nuožmios prievartos, grėsmės, paranojos, suskaldytos sąmonės atmosferoje formavosi pagal principą „žmogus žmogui vilkas“. Sovietų armija su savo „dedovščina“ visų pirma buvo aukštoji patyčių mokykla. Susvetimėjusioje kolūkių ir kosmoso užkariavimo visuomenėje neliko vietos žmogaus orumui, o natūralių emocijų atskleidimas buvo laikomas pajuokos objektu.

Iki okupacijos daugiausia kaimo bendruomenėse gyvenę lietuviai pasirodė itin neatsparūs nihilizmo užkratui. Patyčios, savižudybės, mirtys eismo įvykiuose, nepasitenkinimas gyvenimu sudaro bendrą tragišką vėrinį. Pagal depresiją ir destruktyvų elgesį Lietuva, įvairiais vertinimais, nuolat atsiduria tarp negatyvių pasaulio lyderių, pralenkia net karo ir bado nusiaubtus regionus. Taigi tokios padėties jokiu būdu negalima paaiškinti socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis.

Jėgos kultas, fizinio ir psichologinio smurto įsigalėjimas tikrai nėra demokratijos atributas. Patyčios stumia Lietuvą į vieną gretą su autokratinėmis, uždaromis valstybėmis. Šiomis dienomis paviešinta, kokias silpninančias valstybę idėjas Lietuvoje skleidžia Kremliaus apmokami propagandininkai. Jų arsenalas įvairus - agitacija prieš vaikų skiepijimą, prieš skalūnus, prieš „supuvusius Vakarus“, už visokius keistus referendumus. Iš tiesų jie nerastų geresnio būdo susilpninti valstybę ir pastūmėti ją į Rytų pusę, kaip skatinti patyčias. Tik šito net ir nereikia - tai niekieno neverčiami kasdien vykdo garbūs Lietuvos žurnalistai ir intelektualai, lyg tyčia net dažniau tie, kurie tariasi esantys už vakarietišką Lietuvos kryptį ir pozityvų požiūrį.

Patyčios jau seniai tapo labiausiai brukama preke televizijoje. Populiarus televizijos projektas negali išsiversti be patyčių, o neretai jos tampa svarbiausiu laidos turiniu. Pavyzdžiui, įvairiais pretekstais vykstama į provinciją, kur ieškoma pažeidžiamų, savo teises menkai suvokiančių žmonių, kad būtų galima šiurkščiai atskleisti ir visos šalies pajuokai pateikti jų asmeninį gyvenimą. Ne vienas šou ekspertas gerai suvokė tiesą, kad tyčiojimasis iš laidų dalyvių ir net savo kolegų ekspertų yra tikriausias kelias į populiarumo ir šlovės viršūnę. Nuo tokių ekspertų stengiasi neatsilikti kai kurie apžvalgininkai, tariami politologai ir net ekonomistai. Keistos, absurdiškos yra pastangos įpiršti nuomonę, esą alsuoti siera, giežti pyktį, įžeidinėti ir yra tikroji žodžio laisvė, Vakarų civilizacijos vertybė.

Prieš kurį laiką viena politikė socialinio tinklo paskyroje brūkštelėjo, kad jai sukėlė įtarimą oro uoste besimeldžiantis musulmonas. Ką gi, kiekvienam gali pasitaikyti, kad rašant plunksna nuslysta, tačiau vėliau dešiniųjų pažiūrų komentuotojai pradėjo aiškinti, esą tokių religinių ir rasinių stereotipų platinimas yra kaip tik tai, kas įtvirtina aukščiausius vakarietiškos žodžio laisvės standartus. O juk iš tikrųjų ksenofobijos apraiškos visose brandžios demokratijos valstybėse laikomos dideliu išsišokimu.

Gana plačiai paplitęs keistas reiškinys - pliekiančių visuomenės tamsumą susiliejimas su savo kritikos objektais. Pavyzdžiui, humoristas, tariamai pašiepiantis „vatnikų“ mentalitetą, tai atlieka be fantazijos, be distancijos, primityviausiomis priemonėmis, tad galų gale išeina taip, kad vieninteliai tokios produkcijos vartotojai lieka minėti žemos kultūros žmonės, kuriems džiaugsmą kelia kiekvienas pasigirdęs keiksmažodis.

Dar keistesnis dalykas yra tai, kuo dažnai virsta kova už aukštus etikos standartus. Galima pateikti vieną pavyzdį apie incidentą iš savivaldos rinkimų vakaro, kai du jaunuoliai įvykdė išsišokimą - atnešė vainiką į vieno kandidatų rinkimų nakties štabą. Žinoma, tai neetiškas ir netinkamas poelgis, tačiau tie, kurie socialiniuose tinkluose ėmė juo piktintis, toli pranoko šio nevykusio pokšto sumanytojus. Pasipylė įžeidinėjimai, dažniausiai „papuošti“ kalinių leksika, buvo minimas fizinis susidorojimas, namų padegimas ir pan. Būna, kad kova už etikos standartus virsta svaidymusi vis bjauresniais epitetais, kuris trunka savaites ir mėnesius. Tai išties yra graudžiai juokinga. Jei ne kovotojai už etiką, gal tos etikos būtų kiek daugiau... Taip visuomenėje sukuriama slogi nepakantumo atmosfera, kuri gniuždo iniciatyvumą, skatina nepasitikėjimą, užsisklendimą, depresiją.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"