TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Patyčios mokyklose – suaugusiųjų apsileidimas

2015 02 26 10:45

Jau kurį laiką viešojoje erdvėje netyla kalbos apie vaikų ir jaunuolių savižudybes bei patyčias mokyklose. Tarsi būtų prasidėjusi kokia epidemija. Tačiau jokia epidemija neprasidėjo ir jokia netikėta situacija nenutiko. Skaudi realybė mūsų kasdienybėje brendo metų metus. Taigi dabar Lietuvoje beveik kiekvieną savaitę nusižudo jaunas žmogus, kitaip tariant, kas metus netenkame maždaug dviejų klasių mokinių.

Kaskart po skaudžių įvykių paaiškėja, jog iš vaikų buvo tyčiotasi. Taip pat tampa žinoma, kad apie patyčių egzistavimą artimiausia aplinka lyg ir buvo informuota, tik nežinia kodėl konfliktų nesprendė, mat suaugusieji ir mokykla linkę likti tokios padėties nuošalyje.

Kaip rodo pastarieji tyrimai, net du iš trijų Lietuvos mokinių yra susidūrę su patyčiomis. Atrodytų, ar dar turime kur „tobulėti”? Bet tikrai „tobulėsime”, jei užsiimsime tik kova su pasekmėmis, o dar blogiau - jų dangstymu (taip neretai būna net geriausiomis vadinamose mokyklose).

Pagaliau reikia suprasti ir aiškiai įvardyti, kad vaikų polinkis į nepagarbą, užgauliojimus, šiurkštumą ir smurtą yra pirmiausia mūsų, suaugusiųjų, bėda ir atsakomybė. Patyčios, kaip ir kitos agresijos formos, - visos visuomenės menko emocinio intelekto rezultatas, o kartu ir daugelio kitų socialinių nesėkmių priežastis, sukanti nesibaigiantį priklausomybių, psichinių ligų, abejingumo ir mirčių ratą.

Taip pat manau, kad tokia situacija iš dalies atspindi per siauro visuomenės požiūrio į mokyklą problemą. Nors penkias dienas per savaitę vaikai didžiąją dalį laiko praleidžia mokyklose, kur susiduria su daugybe socialinių iššūkių, galvoti apie šias įstaigas ir jas vertinti įprasta tik pagal mokymo kokybės kriterijų. Tačiau reikia suvokti, kad rūpinimosi mokymosi laimėjimais neįmanoma atskirti nuo rūpinimosi mokinių sveikata. Vien faktas, kad pernai vaikai į Jaunimo liniją dėl patyčių mokykloje skambino du kartus daugiau nei dėl kitoje aplinkoje patiriamos pajuokos, rodo, jog patyčios ir emocinė mokinių sveikata apskritai turėtų atsirasti mokyklose spręstinų bėdų sąrašo viršuje.

Nors turime veikiančių ir pasaulyje pripažintų prevencinių programų, kuriomis sprendžiamos patyčių, smurto ir agresijos problemos, jas diegiančių mokyklų skaičius ir valstybės politika akivaizdžiai atskleidžia, kad agresyvus kasdienis elgesys tarp vaikų nesulaukia adekvataus dėmesio. Pavyzdys - net 96 proc. bendrojo ugdymo mokyklų vykdė alkoholio vartojimo prevencijos veiklą, o tarptautinę patyčių prevencijos „Olweus“ programą - tik kas ketvirta šalies mokykla.

Suprantate? Tarsi nebūtų plika akimi matyti, kad su patyčiomis reikia tvarkytis čia ir dabar. Tai abejingumas ar nesuvokimas? Turbūt ir viena, ir kita. Ne tik mokyklos, bet ir kiekviena bendruomenės dalis vengia pripažinti, kad mūsų vaikai šiandien jaučiasi tikrai prastai. Ir tai nemaža dalimi yra mūsų, suaugusiųjų, pasaulio nuopelnas. Tačiau pripažinti nėra lengva, o keistis kainuoja nemažai darbo.

Tačiau grįžkime prie apsisprendimo, kokias prevencines programas pasirinkti, nes jis dabar paliekamas pačioms mokykloms. Taigi vis kalbame apie patyčių mastą, bet imtis prevencijos ryžtasi tik kas ketvirta Lietuvos mokykla. Jei vis dėlto galvotume pozityviai, kad mokyklų vadovybė nėra abejinga patyčių kultūrai, tektų pripažinti, jog šios problemos, klestinčios po savu stogu, neretai tiesiog nemokama identifikuoti. O kaip mokėti, jei valstybėje taip pat iki šiol vyravo kiti prioritetai?

Paprastas palyginimas iš mokyklos kasdienybės: maisto kokybe valgyklose ir mokinių kuprinių svoriu rūpinamasi, nes aišku, kaip šiuos dalykus matuoti ir kontroliuoti, o mokyklos bendruomenės narių psichikos sveikata ir emocinis mikroklimatas niekaip nėra stebimi. Ir visai neaišku, kodėl rūpintis augančios kartos emocine ir psichine sveikata, bendravimo kultūra mums nereikėjo iki šiol, per beveik tris laisvos mokyklos dešimtmečius. Juk gerų pavyzdžių yra. Štai visame pasaulyje sėkmingai veikiančios „Olweus“ programos būtent ir siūlo metodus, kaip ne tik tirti, bet ir spręsti patyčių problemą. Į darbą įtraukiamas visas mokyklos personalas, vaikai ir tėvai, jie mokomi atpažinti, pastebėti patyčias ir tinkamai į jas reaguoti.

Bendruomenė taip pat gali pasikviesti specialistų, padedančių vykdyti programos rekomendacijas ir pritaikyti jas konkrečioms situacijoms. Tačiau tam, kad patyčių prevencijos sistema būtų veiksminga, reikia įvairių dalykų: pirmiausia - nusiteikimo pripažinti problemą ir keistis, kantraus kasdienio darbo, pastangų keičiant bendravimo klimatą ir kultūrą. Žinoma, dar reikia lėšų ir rimtai parengtų specialistų, kurie padėtų ne tik vaikams, bet ir mokyklų vadovams, mokytojams bei tėvams.

Sunku tokios sistemos gyvybingumą įsivaizduoti be Švietimo ir mokslo ministerijos pastangų. Ji turėtų nedelsdama atidėti į šalį vien su mokymosi reikalais susijusių prioritetų sąrašą, nes šiandienos mokykla - jau kitokia, kelianti naujus iššūkius. Ir ji prašyte prašosi pagaliau imtis visų būtinų priemonių, kad ne kas ketvirtoje, bet visose Lietuvos mokyklose veiktų rimtos patyčių prevencijos programos. Taip pat rasti lėšų, kad tai būtų ne trumpalaikė parodomoji ar imitacinė akcija, o mokyklų kasdienybė, ir patyčios nebebūtų bendravimo norma. Kito kelio nėra, nes visi mes ir po 10 metų norime gyventi normalioje ir saugioje valstybėje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"