TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Patyčių kultūra keičia ir karo vaizdą

2015 10 06 6:00

Praėjusią savaitę, minint Jungtinių Tautų 70-metį, įvairių valstybių vadovai daug kalbėjo ir apie karą. Visų pirma, apie karą Sirijoje, šiek tiek ir apie Rytų Ukrainoje. Kalbų apie karą pastaruoju metu netrūksta, tiek reiškiant susirūpinimą, tiek ir palydimų didelio patoso: mums jokie priešai nebaisūs. O ar žinome, kas tas karas?

Apie karą skaitome ir girdime iš žiniasklaidos. Jis tapo įprastiniu reiškiniu. Tarsi kompiuterinis žaidimas ekrane. Darome įvairias geopolitines, politologines analizes. Mažiau kalbame apie tamsiąją karo pusę, kurią ne mažiau svarbu suvokti. Ją žino tik tie, kas tai patyrė. Vis dėlto, pasirodo, apie tai gali prabilti ir teatras.

Ir šįkart esame traukiami į socialinio teatro gilumą. Spektaklis "Didis blogis“, kurio premjera Nacionaliniame dramos teatre įvyko kiek daugiau nei prieš savaitę, leidžia pajusti, kas yra karas paprastiems žmonėms. Beje, spektaklyje balansuojama ant ribos, kas, mūsų suvokimu, yra teatras, bei nesugebama išsiversti be keiksmažodžių. Jų gausa neįtikina, kad tikrai to reikia. Kaip ir scena, kai sakomos kalbos apie žuvusius artimuosius pašautame lėktuve Donbase. Atrodo, kad tuo metu tiek žiūrovai salėje, tiek aktoriai jaučiasi ne itin jaukiai. Kuriam laikui dingsta ir kūną kausčiusi atmosfera.

Tačiau šiame spektaklyje pagauti trys labai svarbūs momentai. Visų pirma, tai karo netikėtumas. Šeima, gyvenanti viename iš labiausiai sovietizuotų buvusios Sovietų Sąjungos regionų - Donbase, kalba apie blogą vaiko mokymąsi. Bet tėvo, matyt, buvusio sovietų karininko, tai nedomina, kol jis nesužino, kad jo sūnus daugiausia laiko leidžia kompiuteriu žaisdamas tankų mūšį. Tėvui tampa labai svarbu, kas laimi mūšį: savi ar priešai.

Kompiuterinis žaidimas priartino šiuos žmones prie karo. Tačiau kai karas atėjo į jų namus, ir šeimai teko pabėgėlių dalia, vis tiek jis buvo netikėtas. Beje, taip jaustųsi kiekvienas, jei į taikų jo gyvenimą įsiveržtų karas.

Puikiai suvaidintas aktoriaus Valentino Masalskio personažas atskleidžia, kodėl taip atsitinka. Jo kalboms apie nieko nevertą Europą kai kas, net ir laikantis save patriotu, pritars, bet vėliau pamatys, kur nuveda tokios kalbos. Prie karo.

Šiandien Lietuvos valstybės ir mūsų apsauga nuo karo remiasi tuo, kad esame Europoje, kuri, tiesa, serga kai kuriomis ligomis, kaip ir bendrai Vakarų pasaulis. Ar apie tai susimąstome? O kare išlaisvinamos tamsiosios žmonėse glūdinčios jėgos ir kyla toji kaliguliška atmosfera, apie kurią sužinome tik iš karą patyrusių Ukrainos vyrų. Pirmą kartą išgirsta viena jų frazė privertė susimąstyti. "Ar galvoji, kad baisiausia yra žūti mūšio lauke?" Taip, labai baisu, ypač kai tikro susidūrimo su priešininku nėra ir matai tik tai, kaip po reaktyvinės ugnies salvių tavo draugai aplink tave tampa kūnų gabalais.

Tačiau šiame kare dar baisesnė yra nelaisvė. Dėl patyčių. Neretai girdime apie patyčias mokykloje ar už jos ribų, kai jauni žmonės tyčiojasi vieni iš kitų, taip pat - iš bejėgių gyvūnų ir tas scenas filmuoja planšetėmis, mobiliaisiais telefonais. Nuolat šaipomasi ir televizijoje, ir internete. Žinoma, atsiranda nemažai tokių, kuriems patinka taip elgtis, o kitiems - malonu stebėti. Kitaip šių reiškinių gausos mūsų viešojoje erdvėje nebūtų.

Bet tik duokite tokiems žmonėms ginklą, leiskite pasijusti visagaliais šių dienų kare, ypač paėmus priešininką į nelaisvę. Ankstesniuose karuose nelaisvė taip pat buvo baisi, bet tuomet žmonės būdavo kankinami siekiant išgauti informaciją. Dabar kankinama ir dėl malonumo.

Tai, kas anksčiau buvo tik sadistinis polinkis, šiame kare tapo įprasta. Patyčių kultūra, moderniosios technologijos žmogaus niekinimą pavertė naujojo karo elementu. Vos nufilmavus kito žmogaus kančias, jas čia pat galima išplatinti per socialinius tinklus. Kas žino, ar neatsiras tokių, kurie paspaus "like“, nes žeminami ne jie, o kitas žmogus. Tokiais atvejais mirtis tampa ne tik išėjimu į kitą pasaulį, ji amžiams palydima patyčių šliūžės.

Kančia tampa ne tik fizinė, bet ir moralinė, psichologinė. Į nelaisvę pakliuvęs žmogus yra niekas. Hibridiniame kare Rytų Ukrainoje belaisvių lyg ir nebesaugo jokios tarptautinės konvencijos. Ten belaisviai palikti akis į akį su tokiais veikėjais, kaip spektaklio "Didis blogis“ herojus Masara ( tas pats aktorius V. Masalskis) ir furija tapusi Donbaso gražuolė. Požemyje, kur laikomi kaliniai, ji geria Moët & Chandon šampaną ir tuo pat metu tyčiojasi iš jų. Kaip ir Masara. Kaliniai vadinami ,,šandonais“, juos galima nužudyti čia pat - valgant arbūzą, nerūpestingai linksminantis arba vartant gaublį bei aiškinantis, kuri Europos šalis turėtų pakliūti į tokių herojų valdomą pasaulį.

Aktoriai sugebėjo perteikti iki beprotybės kaistančią atmosferą, kurios šiuos baisumus perėję kariai neretai negali atskleisti. Tai, ką jie patyrė, išduoda tik jų akys, veidas, rankos, kai jie pasakoja, kaip ten buvo. Ir replikos: "Neherojizuokite karo. Jis ne toks, kaip manote."

Ar reikėjo tokį karo vaizdą perduoti spektakliu? Nuomonių bus įvairių. Tačiau manau, kad tokį spektaklį būtų naudinga parodyti kai kurių šalių vadovams, praėjusią savaitę kalbėjusiems Jungtinių Tautų Asamblėjoje. Ypač tiems, kurie linkę užkurti karus, bet iš aukštų tribūnų pateikia save kaip taikos balandžius ir kovotojus su blogiu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"