TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pavardžių karą galima baigti ir be politikų kišimosi

2010 05 04 0:00

"Pavardžių kare" gera naujiena: į originalios rašybos šalininkų būrį įsiliejo 2009 metų Kalbos premijos laureatas kunigas Vaclovas Aliulis.

Jo straipsnyje "Pavardžių karas ar taikos svarstybos" ("Lietuvos žinios", 2010 04 28) pateikti tvirti argumentai, įvairių Europos kalbų pavyzdžiai, o svarbiausia, atsitraukiama nuo kai kuriuos lietuviškosios visuomenės (ir Seimo!) narius gąsdinančio "lenkiškų pavardžių" sindromo ir įrodoma, kad "tai ne tik mūsų dviejų, bet daugelio tautų ir valstybių reikalas, kurį dera spręsti bendrais pagrindais". Apie tuos bendrus pagrindus dar 1949 metais rašė žymusis lietuvis Algirdas Julius Greimas: "Pavardė, taip kaip ji rašoma, yra dalis žmogaus asmenybės, jo ryšys su tėvais ir protėviais. Europos kultūra yra perdėm rašytinio pobūdžio, ir grafiškasis vardo ar vietovardžio vaizdas kiekvienam žmogui svarbesnis už fonetiškąjį."

Gerbiamas kunigas paprastais žodžiais įvardija pagrindinę savo rašinio tezę: "Vakarų Europoje įvairios tautinės kilmės pavardės rašomos taip, kaip jos užrašytos pirminiame paties asmens ar šeimos (giminės) dokumente, o tariamos pagal savus įpročius." Taip pat paaiškina, kad dėl sakinio logikos svetimos kilmės pavardės gali būti linksniuojamos, t. y. joms pridedamos reikalingos galūnės, nors autentiškoje kalboje tokių galūnių nebūna. Pavyzdžiui, lenkiškame tekste gali būti Mussoliniego, nuo savęs pridėsiu ir Kubiliusowi, arba suomiškame - Mussolinista, Grybauskaiten.

Galima dar pridurti, kad tikriniai svetimvardžiai yra kasdienė mūsų gyvenimo realybė. Kiekviena kalba, ypač ta, kurioje žodžių valdymas reiškiamas linksniais, turi sunkumų dėl svetimvardžių ir ieško protingų kompromisų. Žinoma, suranda tik tie, kurie ieško. Reikalauti, kad kiekvienas į Lietuvą atvykęs užsienietis viešnagės laikui pakeistų savo pavardę į paklūstančią lietuvių kalbos dėsniams, švelniai tariant, būtų juokinga. Juk lygiai tuo pačiu principu galima būtų reikalauti, kad koks nors škotas, atvykęs paremti savo futbolo komandos į Vilnių ar į Kauną, turėtų paklusti mūsų rengimosi taisyklėms ir nusiplėšti sijoną, nes Lietuvos vyrai tvirtins, jog jie mūvi tik kelnes.

Kiekvienos svetimos pavardės pasirodymas lietuviškuose tekstuose yra toks pat svetimkūnis, kaip ir tas sijonuotas škotas mūsų gatvėse. Tačiau jei į škotus dabar žiūrime bent jau su minimalia pagarba, taip pat reikėtų žiūrėti ir į jų ar kitų užsieniečių pavardes.

Teisingai gerbiamas V.Aliulis pažymi, kad "originalios formos perrašymas kitomis kalbomis turi savo natūralias ribas". Įrašant pavardes į kitos kalbos kontekstą neretai apsieinama be umliautų, jeigu toje kalboje jų nėra, kitų retesnių skiriamųjų ženklų svetimuose varduose, pavyzdžiui, visos serijos lenkiškų diakritinių brūkšnelių virš raidžių. Beje, dar 2000-aisiais vienas aktyvesnių Lietuvos lenkų mažumos veikėjų, tuometis Seimo narys Janas Mincevičius savo įstatyminiame pasiūlyme dėl originalių pavardžių sutiko, kad "nesant galimybių - be diakritinių ženklų".

Tačiau raidė W tikrai nepriklauso retiems ženklams ir kai kurių politikų užsispyrimas jos neįsileisti į lietuvių kalbą suvis juokingas. Bene visos Europos tautos, kurios savo abėcėlėje neturi raidžių W, X, Q, pažymi, kad jos vartojamos svetimos kilmės tikriniuose varduose. Tokių prierašų esama vengrų, danų, estų, ispanų, italų, norvegų, lenkų (šiuo atveju minima raidė V, nes lenkai turi tik W), portugalų, rumunų, slovakų, suomių, čekų, švedų kalbose. Pastarojoje nuo 2006 metų ji turi visas abėcėlinės raidės teises, nors visi žodžiai, kuriuose sutinkama ši raidė, yra svetimos kilmės. Lietuvių kalbos gramatikoje taip pat yra panašus įrašas: "Nelietuviškuose žodžiuose (ypač asmenvardžiuose) pavartojamos raidės: Q, W, X." (Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. Vytautas Ambrazas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 1994)

Rišlioje kalboje - čia belieka dar kartą pritarti gerbiamam kunigui - "negalėsime palikti tų pavardžių kaip stuobrių, pridėliosime linksnių galūnes: Raczynskis, Raczynskio, Raczynskiui..." Tik reikėtų pažymėti, kad, remiantis Lietuvių kalbos rašybos taisyklėmis, "asmenvardžiams, kurie originalo kalboje baigiasi kamieno balsiu, išskyrus "a" ar dvibalsiu, lietuviškos galūnės nededamos". Tačiau išimtį tikrai galima taikyti lenkiškoms galūnėms -ski, -cki, -dzki. Jas galėtume linksniuoti pridėję vardininke galūnę -s. Žinoma, tik rišlioje kalboje, o ne reklamoje, informacijoje ar specialiuose įrašuose - tokiems priklausytų ir lietuviško paso įrašai, jei lenkas būtų Lietuvos pilietis.

To "pavardžių karo" iš viso neturėtų būti, nes mūsų abėcėlė, kaip minėta, nelietuviškuose asmenvardžiuose leidžia vartoti W, X, Q, rašybos taisyklės leidžia jų originalias formas, pagaliau 1991 metų sausio 31 dienos LR Aukščiausiosios Tarybos nutarimas irgi leidžia originalią pavardžių rašybą lietuviškame pase. Tiesa, tik tuo atveju, jei tokio paso savininkas prieš tai turėjo kitos valstybės pilietybę. Belieka šiek tiek išplėsti tų atvejų sąrašą ir karo nebus.

Kaip realiai įgyvendinti tokį valstybinio požiūrio pakeitimą? Paprasčiausiai reikia paskelbti, kad klausimas išsemtas, problema išspręsta atidesnio savo gramatikos ir rašybos taisyklių perskaitymo pagrindu, todėl Lietuvos piliečiai lenkai, latviai ar vokiečiai gali kreiptis dėl pavardžių perrašymo nors ir rytoj. Lietuva dėl tokio pasižadėjimo nieko nenustos, o politinių dividendų gausą iš karto pajusime, išsprendę nors vieną tarptautinio skambesio krašto gyvenimo problemą.

Aršiems politikams galima būtų dar priminti antikos sentenciją dėl gramatikos viršenybės: "Nec Ceasar non supra grammaticos" ("Net Cezaris nėra aukščiau už gramatiką"). Taigi galima būtų akcentuoti, kad ir šiais laikais gramatikai turi paklusti politikai, įskaitant Seimo narius, premjerai, prezidentai. Galbūt toks antikos priminimas nuramintų karštas Lietuvos galvas, o "kelias per gramatiką" taptų, ko gero, vieninteliu prasmingu ir veiksmingu šios mūsų nelaimingos rašybos bylos sprendimu.

Tiesa, oponentams dar liktų vienas "išsigelbėjimo šiaudelis" - latvių praktika rašyti pasuose dvi pavardes: vieną - pagal skambesį ir sugramatintą, o kur nors paso paraštėse - jos originalią formą. Tačiau šis principas, kaip aiškina patys latviai, yra visiškai nepraktiškas ir net kompromituoja Latvijos valstybę.

Iš karto galima prognozuoti, kad realiame mūsų krašto gyvenime Lietuvos lenkai dėl savo originalių pavardžių turėtų tam tikrų nepatogumų, nes vos ne kiekvienu atveju reikėtų papildomo aiškinimo, kaip rašyti ir skaityti asmens pavardę. Tokia pavardė visada išsiskirtų, anaiptol ne visuomet to norint, lietuviškame kontekste. Taigi vargu ar galima tikėtis masinio pavardžių keitimo antplūdžio. Lygiai tokiais pačiais praktiniais sumetimais Lenkijoje, kurioje lietuviai gali savo pavardes atlietuvinti, iš 6 tūkst. mūsų tautiečių šiuo leidimu pasinaudojo tik apie 100.

Perėmę Lietuvos lenkų pavardžių rašybos sprendimo iniciatyvą, tikrai sustiprinsime šalies visuomenės etninę santarvę, pagerinsime santykius su pagrindine mūsų eurostrategine partnere Lenkija, užgesinsime politines šios problemos kibirkštis ir baigsime amžiną jos eskalavimą tarptautinėje erdvėje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"