TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pavardžių karas ar taikos svarstybos?

2010 04 28 0:00

Jau senokai Lietuvoje ir Lenkijoje laužomos ietys dėl lenkiškų pavardžių rašybos originalia ar adaptuota forma. Pateikiama įvairiausių argumentų, bet už jų dažnai nujaučiamas vienos ir kitos formos šalininkų kraštutinio ar saikingo tautinio jautrumo pagrindas.

Manyčiau, klausimą svarstysime ramiau, jeigu atsiminsime, kad tai ne tik mūsų dviejų, bet daugelio tautų ir valstybių reikalas, kurį dera spręsti bendrais pagrindais. Šis ginčas vyksta ne tuščiame ore, o daug platesnėje kitataučių pavardžių ir vardų formų aplinkoje. Gerbiamieji mūsų kalbininkai (specialistai ir mėgėjai) seniai ginčijasi dėl Čerčilio ar Churchill, de Golio ar de Gaulle pirmenybės. Visuotinės lietuvių enciklopedijos (VLE) redakcija priėmė saliamonišką sprendimą: pagrindinėse straipsnių ir straipsnelių antraštėse vardai ir pavardės rašomi originalo forma, o skliausteliuose ir bendroje straipsnių eilėje pateikiama adaptuota forma (pagal tarimą), su nuoroda į originaliąją formą.

Ne kartą užmirštama papildoma taisyklė, kad karalių, kunigaikščių ir popiežių bei šventųjų vardai verčiami į tą kalbą, kuria rašoma (adaptuojami). Taigi Jurgis VI (ne Džordžas VI), Elžbieta II (ne Elizabeta II), Jonas Karolis I (ne Chuanas Karlas I), Petras Didysis, Kotryna II (taip rašė mūsų tėvai), Jonas Paulius II ir šv. Pilypas... Ir įvairių istorinių asmenybių, dar pavardžių neturėjusių, vardus savaip adaptuoja prancūzai, lenkai ir kiti. Tie mūsų istorikai, kurie negali pamiršti Jekaterinos II, turėtų skelbti ir Piotrą Didįjį.

Grįžtant prie pavardžių, kiek išmanau, Vakarų Europoje įvairios tautinės kilmės pavardės rašomos taip, kaip jos užrašytos pirminiame paties asmens ar šeimos (giminės) dokumente, o tariamos pagal savus įpročius. Prancūzai rašo Hitler, o taria "Itlė" (kirtis žodžio gale): italai, kur dera, prideda savą galūnę (bendrą visiems linksniams) ir taria pagal savo įpročius Hitlero - "Itlėro" (kirtis antrame skiemenyje), ir niekas jų už tai nevadina nemokšomis. Patys lenkai savo Šopeną rašo pagal jo prancūziškus dokumentus Chopin ir taria "Šopen", bet toliau linksniuoja pagal savo gramatiką. Taip pat lenkai Goethe rašo pagal vokišką originalą, bet toliau linksniuoja vyriška gimine savaip: Goethego ir t. t. Arba Mussolini - pagal itališką originalą su dviem ss, bet linksniuoja "Mussoliniego, Mussoliniemu". Beje, populiarūs krikščioniškieji vardai Amerikoje "anglinami": buvęs mano mokytojas Antanas Kučas Amerikoje vadinosi Anthony Kucas (tariama turbūt "Kjukas"), o mokslo draugas kun. Jonas Duoba - John Duoba.

Originalios formos perrašymas kitomis kalbomis turi savo natūralias ribas. Žiniasklaidoje ir istoriniame pasakojime prancūzai, vokiečiai, italai ir kiti neįveda ypatingų rašmenų, kurių nėra įprastiniame jų kalbos raidyne, taigi be umliautų, be švediškos įkypai perkirstos o, be mūsiškų nosiniuotų balsių ir pan., taip pat be lenkiškų. Nuoširdus Lietuvos ir lietuvių draugas Jonas Omanas nepyksta, kad mes negalime parašyti jo pavardės originalia švediška rašyba. Nutarimas lenkiškose pavardėse vartoti ką tik išvardytas jų raides su diakritiniais ženkliukais būtų praktiškai neįvykdomas. Tai reikštų, jog įvairios įstaigos, įmonės ir daugelis rašančių asmenų privalėtų įsivesti į savo kompiuterius lenkiškąjį raidyną, kai daugybė mūsų dabar turimų kompiuterių teturi angliškąjį ir mūsų žmones verčia gėdingai švepluoti, nes neturi ą, č, ę, ė, į, š, ų, ū, ž... Įvedus privalomą rašymą su diakritiniais ženkliukais, net atsirastų pagrindas kokiam nors vaidų mėgėjui skųstis teismui, radus savo pavardę išspausdintą be jų. Beje, esu girdėjęs iš žmonių, kuriems prieinama literatūra įvairiomis kalbomis, kad vakariečiams net solidžiuose moksliniuose straipsniuose nepavyksta teisingai užrašyti lenkiškų, latviškų ir kt. vardų originalo formomis, t. y. su visais diakritiniais ženkleliais. Šios vingrybės lieka nebent specialiems filologiniams leidiniams. Ir mes patys nemokame rašyti latviškų l, n... su "uodegytėmis".

Manau, pasielgsime pagal įprastą Vakarų Europoje ir JAV būdą lenkiškas pavardes, kur priklauso, rašydami su cz, rz, sz ir w (galbūt ir su ą, ę, nors ne visada žinosime, kaip reikia tarti: "on" ar "om", "en" ar "em"). Rišliojoje sakytinėje ar rašytinėje kalboje negalėsime palikti tų pavardžių kaip stuobrių, pridėliosime linksnių galūnes: Raczynskis, Raczynskio, Raczynskiui, Raczynskį, Raczynskiu, o ne Raczynski...

Vietovardžiams galioja kitos tradicijos. Jie paprastai rašomi pagal senus atitinkamos kalbos įpročius. Viena itališkai "Vienna", prancūziškai "Vienne", vokiškai "Wien" (tariama "Vyn"), lenkiškai "Wiedeń". Vysla lenkiškai "Wisła", it. "Vistola", pranc. "Vistule", vok. "Weichsel". Milanas - it. "Milano", pranc. "Milan", vok. "Mailand", lenk. "Mediolan". Miunchenas - it. "Monaco", pranc. "Munich", lenk. "Monachium". Ciurichas vok. "Zürich", it. "Zurigo", pranc. "Zurich", lenk. "Zurych". Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto (MELI) leidžiami vietovardžių žodynai pirmiausia teikia adaptuotas formas ir skliausteliuose originalias, paskui rodyklėse - priešingai.

Dėl kinų (ne kiniečių!), indų, japonų, korėjiečių pavardžių perrašymo mums nereikia sukti galvos. Jie patys yra suradę būdą jas reikšti atitinkamais anglų kalbos (vis labiau tampančios tarptautine ar pasauline) rašmenimis. Panašiai ir mūsų kaimynai baltarusiai bei ukrainiečiai sprendžia perėjimą iš savojo raidyno į lotyniškąjį, žvelgdami į anglų abėcėlę. Pavyzdžiui, kur mes rašytume Michail Cviačkouski, baltarusiai dokumentuose (šalia slaviškos formos) rašo "Mikhail Tsviachkouski". Kur mes pagal tartį rašytume Sergij Jakubovskij, Ukrainoje rašoma "Sergiy Yakubovskiy"...

Savų keblumų atsineša vis dažnėjančios mišriatautės vedybos. Už belgo ar prancūzo ištekanti lietuvaitė neišvengiamai tampa, pavyzdžiui, "Gallois", bet ne "Galua", kitaip nebūtų galima spręsti palikimo klausimų. Dar painiau, kai nelietuvė Lietuvoje išteka už lietuvio. Kokia nors signorina Chiara Carducci taptų "ponia Žąsiniene". Kaip jai, sakysime, Italijoje įrodyti, kad yra sinjoro "Žąsinas" žmona? Jei tuoktųsi ten, ji tikriausia taptų "signora Zasinas" (tariama Dzazinas, kirtis antrame skiemenyje). Čia reikia teisininkų ir kalbininkų racionalaus, ne jausmų padiktuoto sprendimo.

Nerimtai skamba nežinia kieno iš valdžios žmonių siūlymas - dėl Lenkijos prezidento žūties - lenkiškų pavardžių rašymo klausimą kelti iš naujo. Nejaugi lietuviai tokie barbarai, kad tai, kas daugeliui valstybės gyventojų rūpi, jie gali sveikai spręsti tik baisios katastrofos atvesti į protą? Tokio pobūdžio klausimai turėtų būti sprendžiami pagal bendrą tarptautinę praktiką, ne pagal akimirkos nuotaikas. Diskusijai šia tema vykstant, kaip tik pasirodė, kad tai ne tik mūsų ir kaimynų klausimas, bet daug platesnis: kaip rašyti įvairiausių tautų asmenų pavardes, sukurtas tiek lotyniškos, tiek kurios nors nelotyniškos abėcėlės pagrindu. Praskleidus pasaulinę erdvę, visi klausimai atsistotų į savo vietas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"