TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pavasariai su Pieru Paolo Pasolini

2015 03 31 11:02

2001-aisiais, patupėjęs krūmuose, į viešumą išlindo Italijos kultūros institutas ir drauge su „Kino pavasariu“ pristatė Piero Paolo Pasolini filmų retrospektyvą. „Akatonė“, „Mama Roma“, kiti tada jau gerai žinomi ir keli dar negirdėti šio režisieriaus kino darbai.

Iki tol su jais pažindino toks įdomus mūsų kultūros reiškinys, kaip Ozo kino salė: poprastis vaizdas, prastokas garsas, dar – barbariškas dubliavimas rusų kalba, ir iš šedevrų likdavo šlamštas. Bet apie „pirmuosius“ kai kurių P. P. Pasolini filmų demonstravimus parašydavo spauda, o nekūrenama kaimo kamara dvelkianti salė prisirinkdavo pilna. Prieš seansą aplink ją slankiodavo studentų, jaunų intelektualų, „Svetimų“ grupės poetų, net pazoliniškų ragazzi di vita, gyvenimo menininkų.

„Lietuvos“ kino teatro aparatūra irgi nebuvo ideali, bet Anna Magnani (Mama Roma, Mama Tragika) bent jau iš adekvataus dydžio ekrano pažvelgdavo visu savo plačiai atlapotų akių siaubu – tiesiai į sielą. Ir, žinoma, itališki kūriniai buvo „nuvalyti“ nuo rusų kalbos.

Buvo parodyta ir kino novelė „Kas tie debesys?“. Apie tai, kaip plebėjiška publika sukyla prieš „Otelą“ vaidinančias marionetes ir jas sulaužo, o Šiukšlininkas išveža į savartyną. Ten atsidūrusios jos žvelgia į dangų ir staiga pamato nuostabų, širdį veriantį kūrinijos grožį. Populiarių dainelių atlikėjas Domenico Modugno, vaidinantis Šiukšlininką, tampa didžiausiu tragiku, išdainuodamas P. P. Pasolini tekstą apie beprotišką meilę. Paklausykite, verta.

Dvidešimtmetį švenčiantis „Kino pavasaris“ į programą įtraukė Abelio Ferraros darbą „Pazolinis“, viliojantį savo tiriamaisiais užmojais rekonstruoti paskutinę menininko gyvenimo dieną. Tiesa, ir čia sava barbarybė – anglų kalba, o Willemo Dafoe vaidinamas Pazolinis kiek per glamūrinis, o ne „aistrų sumankytas“, kaip tiksliausiai yra apibūdinusi Oriana Fallaci. Man atrodo, Benas Šarka, stulbinamai panašus į P. P. Pasolini, pažvelgtų iš ekrano įdomiau – stulbinamai pazoliniškai.

„Pazolinyje“ rodomi fragmentai filmo, A. Ferraros įsivaizduojamo pagal scenarijų, kurio pats italų režisierius nesuspėjo įgyvendinti. Personažai Deziderijus ir Nuncijus atsiduria prie dangaus vartų ir iš ten pamato žemę. Ir kaip anos sudaužytos marionetės staiga suglumsta dėl begalinio jos grožio. Nudžiunga tarsi po svarbiausiojo atradimo.

Kodėl P. P. Pasolini kartojo šį motyvą? Kodėl tas grožis atsiskleidžia tik prieš mirtį? Kodėl nepamatomas anksčiau? Geriausia būtų susitikti P. P. Pasolini ir paklausti. Apsimetus pasaulio teisuoliu, krikščioniu-ezoteriku, Otelo ar Dezdemonos marionete. Tačiau reikėtų ir būti pasirengusiam suvokti atsakymą, o tai nei teisuoliams, nei marionetėms, nei panašioms kategorijoms neduota.

Kodėl P. P. Pasolini taip visiems reikalingas? Kaip sąjungininkas tempiamas į savo pusę ir Vatikano ideologų (sinefilų), ir visų kairių, senųjų ir naujųjų, nors visus vienodai provokavo, šokiravo, kritikavo, maustė (beveik „trolino“ kinematografinėje virtualybėje). Sakė viską – ir tai, kas nepatogu, skandalinga, pavojinga. Sužeisdavo be gailesčio. Gal tikra tiesa P. P. Pasolini aforizmas: būti šokiruotam (provokuojamam) – malonumas? Šokiruoti – privilegija.

Tiesa, dėl tų „visų“. Tie patys visi, kaip ir kiti „visi“, kone kasdien mintyse ir sąmonėje nuolat užmušinėja P. P. Pasolini taip, kaip jis ir buvo užmuštas 1975-ųjų lapkričio naktį. Veidmainingi visuomenės kanonai tebegalioja.

Ar svarbiausios jo Absoliuto paieškos, ateistinis, marksistinis krikščioniškumas? Išsigelbėjimo ir atleidimo ieškojimas dugne?

Ar įdomiausia tai, kad P. P. Pasolini buvo pranašiškas? Beje, kaip pranašas jis ir užmėtytas akmenimis.

Ir štai – vilioja, traukia, kaip kad jį patį traukė purvas, kančia, vulgarumo ir nekaltybės sampynos.

Betgi mes žiūrime kino filmą ir mintyse piname kino meno grandinėlę, girliandą. „Pazolinyje“ P. P. Pasolini numylėtinis aktorius Ninetto Davoli vaidina Deziderijų, o jį, Ninetto Davoli, taip pat Ninetto Davoli, vaidinantį Nuncijų, vaidina Riccardo Scamarcio, aktorius, pasirodantis vieno įspūdingiausių italų filmų „Gražiausi jaunystės metai“ pabaigoje. Pastarasis filmas – Marco Tullio Giordanos kūrinys, o pavadintas jis taip pat, kaip ir vienas P. P. Pasolini poezijos rinkinys (eilėraščių Friulio dialektu – La meglio gioventù). M. T. Giordana, kaip ir A. Ferrara, yra parašęs meilės laišką P. P. Pasolini – sukūręs apie jį filmą.

Adrianos Asti grandinėlė. Tai mums kiek mažiau pažįstama italų kino diva, nors dirbo su Luchino Visconti, Bernardo Bertolucci, Susana Sontag, Vittorio De Sica, Luisu Bunueliu, Tinto Brassu ir kitais garsiais režisieriais. Filmavosi jau pirmame P. P. Pasolini filme „Akatonė“, filmavosi novelėje „Kas tie debesys?“, filmavosi „Gražiausiuose jaunystės metuose“. „Pazolinyje“ ji vaidina Susanną Pasolini, režisieriaus motiną. Kino kūrinių dialogiškumas, intertekstualumas: kai motinai filme pranešama apie sūnaus mirtį, aktorės vaidinama herojė tapati P. P. Pasolini „Evangelijos pagal Matą“ Marijai, matančiai Jėzaus nukryžiavimą. O juk „Evangelijoje pagal Matą“ Mariją (senatvėje) suvaidino kaip tik Susanna Pasolini.

*

Didžioji savaitė. Nukryžiavimo. Kam ruošiamės? Vartotojų sapnams: spalvingai, žaismingai viščiuko pergalei prieš kiaušinį? Ką šlovinsim? Prisikėlimą? Netikėtai pamatytą žemę, saulę ir mėnulį?

Pranašas P. P. Pasolini šlovino mirtį. Šaukėsi jos kūnu ir siela, karštligiškai ir konvulsyviai, racionaliai aiškiai ir mistiškai nesuprantamai. „Mirti yra absoliučiai būtina, nes kol gyvename, mums trūksta prasmės. (...) Tik todėl, kad yra mirtis, siekiame save išreikšti gyvenime.“

O prieš pat mirtį širdį perveria gyvenimo grožis.

Ir dar viena kino grandinėlė: yra žmonių, sakyčiau, netgi daug, kurie Velykas paprastai švenčia su P. P. Pasolini „Evangelija pagal Matą“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"